Naująja valdžia rekordiškai greit nusivylusių žmonių nebepiktino šalia jų besidraikantys murzininkai ir kitokie skustagalviai. Naują kvėpavimą įgavo Paleckiuko “Frontas”, kurį šio Seimo rinkėjai taip pat buvo be ceremonijų nustūmę į parlamentinį užribį.
Prie šio fronto nedelsiant prisijungė buvęs kalinys Audrius Butkevičius. Šis “profesionalus revoliucionierius”, neseniai dar stygavęs ir R.Pakso-J.Borisovo žygį į pačias Lietuvos valdžios aukštumas, greit pajuto naują galimybę priminti apie save.
Iš politinio kapinyno ėmė keltis politiniai lavonai, o virš Lietuvos grėsmingai pakibo komunistinės revoliucijos šmėkla.
Šių politinių vaiduoklių pasirodymas Lietuvos politinėje scenoje buvo geras pretekstas gelbėjimosi rato ieškančiai valdžiai palyginti šių dienų protestuotojus su kruvinojo sausio dienomis siautėjusia maskoliška “Jedinstvo”.
Tiesa, pajutę, kad toks palyginimas įžeidė net mitinge nebuvusius, bet skaudžiai pergyvenančius “diržų veržimo” padarinius žmones, Seimo ir Vyriausybės vadovai skubiai pakeitė savo retoriką.
Tačiau prikišamai kartojami vaizdeliai apie pasiaukojamą parlamento gynybą nuo Nepriklausomybės priešų 1991-aisiais ir gudrios patyrusių politikų analogijos primenant “tada ir dabar” daužomus langus piršte piršo mintį: kas ne su mumis – tas prieš mus! O kas prieš mus – tas ir Lietuvos laisvės priešas. Dar baisiau - Nepriklausomos valstybės priešas, nes daugelio žmonių sąmonėje valdžia ir valstybė Lietuvoje iki šiol yra sulipę tarsi Siamo dvyniai.
Būtent todėl Lietuvoje taip nemėgstami laisvamaniai, kuriems valdžia, nors tu juos užmušk, nėra tapati valstybei. Suprantama, kad laisvamanių nemėgsta valdžia, norinti nevaržomai mėgautis savo galiomis. Tačiau iš tiesų jų nemėgsta ir minia, galinti tik daužyti valdžios rūmų langus, nors vis dar lengvai suvaroma atgal į aptvarą, jei valdžia sugeba parodyti savo jėgą.
Nusprendusi, kad “budulius” galima apmulkinti pasitelkus viešųjų ryšių akcijas, valdžia pradėjo parodomąjį “dialogą” su Lietuva. Numetus vieną kitą kaulą garsiausiai rėkiantiems turgaus prekeiviams, pasitelkti seni propagandiniai metodai, maskuojantys socialinę krizę sukėlusį “antikrizinį” planą.
Jei premjeras A.Kubilius turėtų prieš du dešimtmečius žmones mulkinusio Kašpirovskio įtaigą, gal ir galėtų apraminti minią vien gražiomis kalbomis. Bet neturi. Tačiau masinės hipnozės seansą Vyriausybės rūmuose išbandė.
Tokį “tiesioginės demokratijos” būdą Lietuvos valdžios polittechnologai tiesiog nusirašė nuo Vladimiro Putino. Kremliaus valdovas pirmasis Rusijoje pademonstravo, jog jis neblogai įvaldė tokį bendravimo su darbo liaudimi žanrą. Tik skirtumas tas, kad V.Putino seansus tiesiogiai transliavo visos Kremliaus prižiūrimos Rusijos televizijos. Kitokių TV kanalų, prieinamų masiniam žiūrovui, Rusijoje jau seniai neliko. Tie spausdinti leidiniai, kuriuose prasimuša laisva mintis, kokios nors Tambovo pensininkės namų nepasiekia. O interneto skvarba suvereniai Rusijos demokratijai grėsmės dar nekelia.
Jei tikėsime oficialiu Lietuvos Vyriausybės pranešimu spaudai, išplatinto po pirmojo vyriausybinio šou, Lietuvos piliečiai taip pat labiausiai trokšta to paties. Anot šio valdiško A.Kubiliaus atstovų pranešimo, patys Lietuvos “gyventojai… siūlo Vyriausybei turėti savo žiniasklaidą”.
Negi to, kad naujoji Vyriausybė jau “paturėjo” vis dar laisvą spaudą, užkraudama jai negirdėtų ES mokečių apynasrį, maža? Negi liko ją, pavyzdžiui, nacionalizuoti darbo žmonių prašymu? O pradžiai – bent atgaivinti liūdnai pagarsėjusią TV laidelę „Kas geresnio, premjere?“
Tačiau gerai užveržus diržus, nacionalizuoti gal ir neprireiks. Paprasčiau bus jau nustekentus žurnalistus ir leidėjus suvaryti į antikrizinį aptvarą, kuriame raštingi „veršių tautos“ atstovai galės geriausiai pramisti tik iš valdžios dotacijų. Gal tuomet ir Lietuvos nacionalinės televizijos „Panorama“ prabiltų programos „Vremia“ diktorių balsu. Juk valdžios „diktoriai“ jaukiai įsitaiso oligarchų valdomoje spaudoje ir televizijos kanaluose, be sąžinės graužimo pakeisdami žurnalistus, ginančius žodžio laisvę.
Neatsitiktinai tie patys dabartinės valdžios ideologai jau nepriklausomoje Lietuvoje kartą bandė sukurti “vienintelį teisingą” ir “neklystantį” „valstybės laikraštį“. Ir neatsitiktinai taip lengva prisišaukti komunizmo šmėklą, bet taip nelengva jos atsikratyti. Ypač tada, kai ji gyva tiesos monopolį pasisavinusių Lietuvos „dešiniųjų“ galvose.