Su debiutinę knygą išleidusia E.Latėnaite susitikome po pietų, nes pirmoji dienos pusė priklauso repeticijoms naujame Eimunto Nekrošiaus spektaklyje “Idiotas”, kur jai teko Nastasijos Filipovnos vaidmuo. Garsus režisierius jai jau buvo patikėjęs Margaritos vaidmenį “Fauste”. E.Latėnaitė už Irinos vaidmenį A.Čechovo „Trijose seseryse“ (rež. R.Tuminas) 2006 m. Torūnės tarptautiniame teatrų festivalyje „Kontakt“ gavo geriausios jaunos atlikėjos apdovanojimą.
Lrytas.lt interviu – kur neria iš teatro į literatūrą peršokusi E.Latėnaitė.
* * *
- Pradėkime nuo knygos pabaigos. Kartą sakėte įrodysianti, kad žmonės neegzistuoja. Ar ši knyga – tas įrodymas?
- Iš karto nuo esmės (juokiasi). Jeigu vienareikšmiškai – tai ne. Manau, kad žmonės niekada nenustos ir nesustos įrodinėti, kad jie yra. Tad ir priešingai įrodinėti dar užtruks. Kalbėti, kad žmonių nėra, yra šiurkštus sušukimas. Tai dar ne įrodymas. Tam dar reikia laiko ir pastangų. Bet jeigu kažkas jau dabar patikėtų tuo, tada gerai.
- Tokį tikslą turite?
- Turiu, bet labai sunku, nuolat būnant tarp žmonių, kurie kalba apie žmones, sugrįžti į tą savo mintį.
- O jeigu pasakyčiau, kad “Apsichė” neįrodo, kad žmonių nėra, bet pateikia požiūrį į juos – “prietrankos”, “kvailiai”, “žmogystos”.
- Be abejo, pasakymas, kad žmonių nėra, jau teigia, kad jie apskritai yra. Yra, ką aš neigiu. Todėl negaliu nesutikti su tokia interpretacija, kad “Apsichė” rašoma apie dar kitokius žmones ar šiaip išdėstytas požiūris į “prietrankas” ar kūrėjus, ar neregius, ar žvėris. Gal čia tokios aliuzijos reikėjo, kad rašant “žmonių nėra”, parašai tiesiog požiūrį į egzistuojančius žmones.
Buvo gal du pokalbiai su žmonėmis, kuriems pasakiau, kad nėra žmonių. Bet pokalbis labai sunkiai klojosi, nes žmogui sunku tai priimti. Tai tas pats, kaip aš sakyčiau, kad lietuvių kalbos nėra, o kinų yra. Jis tavęs lietuviškai klausia: o kodėl tu manai, kad kinų kalba yra? Jis lietuviškai klausia! O aš manau, kad šitos kalbos nėra. Bet dar nežinau, kaip užgriebti po pačiu klausimu, nes į klausimą aš atsakyti negalėčiau. Tai ir yra esmė.
- Gal bandote nuneigti žmones, nes manote, kad jie – ne tokie, kokius tu juos norėtum matyti?
- Nežinau, kokie jie turėtų būti. Sąlygiškai būtų įdomu įsivaizduoti, kokie būtų žmonės, kurie šitaip drastiškai ir daugiau nei įkyriai kasdien įrodinėja tą savo buvimą kalbose ir mintyse įvairiais, tarsi savaime aiškiais ir nereikalingais jokių įrodymų būdais.
Man labai sunku paneigti pačią temą. Aš galėčiau dabar atsakyti: taip, iš nepakankamumo, atseit, žmonių neužtenka, todėl sakau: ai, jų nėra. Gal šitaip kažką atrasiu? Bet tai vėl būtų atsakymas į temą. O aš sakau, kad galbūt pačios temos nėra. Aš abejoju šia mūsų čia sėdinčių sąlyga.
- Vos paklausiau apie žmonių nebuvimą, sakėte, kad pradėjome nuo esmės. Tačiau man atrodo, kad knygos esmė ne čia, tai tik atsispyrimo taškas kalbėti apie talentą. Juk rašote: “Įdomiausi kūriniai bus parašyti ar sukurti būtent už šios ribos”, t.y. žmogaus buvimo. Ar tai reiškia, kad jums tikroji egzistencija – kūryba?
- Galbūt. Bet aš neįsivaizduoju, kas yra “nekūryba”. Kas, be kūrybos, dar yra?
- Žemėje turbūt milijonai žmonių gyvena be kūrybos.
- Gal jie tiesiog nevadina to kūryba? Ko gero, egzistencija yra kūryba.
- Kas tuomet įeina į kūrybos sampratą?
- Viskas, visa kasdienybė – nuo pradžių iki galo. Spektaklis, pokalbis ar išėjimas pasivaikščioti su Manu (šuns vardas – red. past.). Argi tai nėra kūryba? Baisiai sunku. Gal reiktų pagalvoti, kad kūrybos nėra?
- Bet jeigu kūryba yra viskas, ką žmogus daro, kam tada rašyti knygą “Apsichė”, kuri, mano galva, yra apie talentą – kūrybos šaltinį?
- Čia apie romaną klausiate, ar ir noveles?
- Prisipažinsiu, novelių dar neperskaičiau.
- Neperskaitėte? Viskas! Išeinu! (juokiasi). Labai svarbu noveles paskaityti. Jos tarsi tęsinys, jose kalbama ne tik apie talentą.
- Gerai, kalbu tik apie romaną, vis dėlto jis atskirtas nuo novelių. O romanas, man atrodo, yra apie talentą ir kas jam leistina arba ko jam reikia išsiskleisti. Apsichę labiausiai kankina tai, kad ji susiduria su talentu savyje ir ji bando išsiaiškinti, kaip su juo elgtis.
- Pavadinote tai, dėl ko ji viską daro, talentu?
- Ne tai, ką ji daro, o būtent - kad ji viską daro vardan joje tūnančio talento.
- (Ilga pauzė) Aš daugiausia bėdų turiu dėl sąvokų. Tas talentas... aš paauglystėje buvau sugalvojusi tokį žaidimą: kalbi su žmogumi ir staiga įmeti žodį, kuris neturi jokios prasmės (“šruaua” ir pan.), ir žiūri, kaip reaguoja. Pavyzdžiui, mama barasi, o tu sakai: “Mama, juk bašššššš...”. Tada mama klausia: “Kas?” Daug kartų kartoji ir ji ima juoktis. Kai kurie žmonės tai išgirdę vaikiškai pasimeta arba apsimeta supratę, tęsia pokalbį. Tas pasimetimas veide - man viena brangiausių akimirkų kasdienybėje.
Man lygiai taip pat kaskart, kai išgirstu žodį “talentas”, skamba “čalerlilil”. Aš nežinau, ką turite galvoje, nes negyvenau jūsų gyvenimo. Neįsivaizduoju. Lygiai kaip negalėčiau pasakyti, kur prasideda ir baigiasi jūsų gyvenimas, taip ir apie jūsų minimą talentą nenutuokiu. Pasakai “kūryba” ir man girdisi: “čarlalala”. Kaip galima atsakyti į “čarlalala”?
Turiu didelių bėdų su sąvokomis.
- Ar dėl to talentui apibūdinti pasirinkote naujadarą “jokumas”?
- Manote, čia talento apibūdinimas?
- Man taip atrodo iš konkrečių citatų: “Talentingiausių žmonių kailis tuščiaviduris, mat dėl tos pačios gyvasties – intelektinės odos – jautrumo, jie kaupia savyje visus sutiktus žmones, yra iš jų sudaryti” ir “Tokį tuščiavidurį kailį Apsichė vadino jokumu”.
- Čia gal greičiau egzistavimo būdas, o ne talentas. Apsichė tuščiavidurį kailį - talentą vadina savo gyvenimu ar egzistavimu, bet pats “jokumas” nėra talento apibūdinimas.
- Ar “jokumo” savybę turi kiekvienas žmogus?
- Taip, gal trūkinėjančią, dažnai arba retai, ilgiau arba trumpiau, bet turi. Tai nėra tam tikrų žmonių savybė, ji eina kiaurai per žmones. Tai net nebūtinai žmogaus savybė, gali būti daiktų, reiškinių arba pokalbio savybė.
Jeigu kalbėtume apie žmones ir talentą, tada „jokumą“ galima sugretinti su pačiu galimybių optimalumu. Tiesioginio ryšio su talentu neturi, bet talentas gali turėti labai tiesioginį ryšį su jokumu. Tačiau talentas - labai abstraktu. Viename žmogaus veiksme to talento visai nėra, o kitame jis sužiba.
- Kai pagrindinė “Apsichės” veikėja pabėga nuo savo įprastos aplinkos, ji išbando dvi priešingas būsenas – audringą gyvenimą, kai viską išmėgina ir išragauja, ir kafkišką metamorfozę į akmenybę. Kurioje iš jų talentas labiau išsiskleidžia?
- Čia reiktų kalbėti, ar talentas reikalingas Apsichei tam, kad išvis būtų gyva, ar ji naudojasi talentu tam, kad sugebėtų gyventi taip, kaip įsivaizduoja.
- Ar talentas nėra jai duotybė, kurią ji atranda, todėl bėga į kitokią būseną, kad galėtų susivokti?
- Taip, Apsichė nesugebėjo nuo pat pradžių susirasti, susigalvoti, susikurti ar susiformuluoti sau gyvenimo linijos, nes jai kiekvieno skirtingo gyvenimo nebūtų pakakę, todėl prasidėjo ieškojimai – ir taip galima, ir taip galima, bet tai nieko nekeičia. Viską keičia tik pats mąstymas.
Apsichė dirbo daug skirtingų darbų, o kitam žmogui gal užtektų apie tai tik pagalvoti, visai nereiktų to padaryti. Tad vieni žmonės būna ką padarę, kiti apie tai tik kalba, tačiau aš tarp jų nematau esminio skirtumo, nes kalbėdamas arba mąstydamas žmogus gali pasiekti didžiules tolybes.
Kalbėjimas ar mąstymas apie kažką ir to atlikimas, man atrodo, labai menkai tesiskiria ir Apsichė tą išsiaiškina. Atrodo, kad ji puola iš vienos erdvės į kitą, atranda įvairiausius dalykus, bet paskui paaiškėja, kad ji tik daužosi nuo vienos minties prie kitos, nuo vieno žodžio prie kito, nuo vieno potyrio prie kito. Viskas yra joje, todėl galima netgi įsivaizduoti, kad ji nieko išvis ir nedarė. Labai sunku atsekti skirtumą tarp žmogaus fantazijos ir tikros patirties.
Pavyzdžiui, Eimuntas Nekrošius. Vakar pagavau vieną jo žvilgsnį – pažiūrėjo į žemę, paskui pakėlė akis, bet tai nesvarbu. Vieną žvilgsnį pamačiau ir atsidarė šimtas durų ar laukų. Žiūrėdama į šitą žmogų suprantu, kad esu beviltiškoje situacijoje, nes neturiu instrumentų pajusti jo jėgos. Kas tai yra? Jis kuria scenas nenusakomais būdais. Tai yra patirtis ar fantazija?
Žmogus gali patirti daug dalykų, apkeliauti daugybę šalių, nuveikti daugybę darbų, pažinti begalę žmonių, o fantazija vis tiek pramiegos visą gyvenimą. O kitas gali nieko nepadaryti, bet savo fantazijos bei išminties dėka niekuo nenusileis atseit labai turtingai gyvenantiems.
- Kitaip sakant, po audringos patirties nebūtinai ateis akmenybė, o akmenybei nebūtina audringa patirtis?
- Taip. Bet nežinia, ar Apsichės patirtis yra audringa.
- Nuvykus į salą, ji dirba turguje, užsiima prostitucija, patiria įvairių nuotykių...
- Nežinau, ar akmenybė nėra net audringesnė. Tačiau akmenybė iš tiesų atsirado dėl to, kad ankstesnis gyvenimas buvo prisodrintas veiksmo. Reikėjo sugrįžimo, kuris nebūtų susijęs su išorine erdve. Nes pirmoje knygos dalyje viską tarsi lemia išorė ir joje egzistuojantys dėsniai, todėl ten einama patirti, palyginti erdvių specifikų. O akmenybė yra kažkas tarp didžiulės rezignacijos ir itin kryptingo, valingo pasiruošimo nežinia kam ir kartu mirčiai. O gal mirtis įvyko? Gal akmenybė yra pomirtinė Apsichė?
- Nustebau, kad paminėjote E.Nekrošių. Nes šiaip jums girdint sakyti, kad esi aktorė, pavojinga – galite supykti.
- O aš neminėjau jo, kaip režisieriaus, tik kaip žmogų, ir kalbėjau ne kaip aktorė, o kaip žmogus, pažįstantis žmogų. Jeigu E.Nekrošius būtų ne režisierius, aš jį vis tiek paminėčiau. Bet kad nenoriu tiesioginio ryšio su aktoryste – tiesa.
- Tad man ir kilo klausimas, kodėl nenorit. Dar pamenu, kaip per spaudos konferenciją “Tytos albos” vadovė L.Varanavičienė jūsų paklausė, jei taip nutiktų, kad tektų rinktis – teatras ar literatūra, ką pasirinktumėte? Atsakėte – ką nors trečio. O atsakymą radau knygoje, kur rašai, jog tikras talentas “į nieką nelinkęs”. Ar išties taip?
- Talentui reikalinga konkreti sritis pajusti ir suprasti, kad jos neužtenka. Kitaip sakant, konkreti sritis reikalinga talentui, kad jis sureaguotų. Reiktų pagalvoti, ar talentas yra instrumentas, kuriuo veikiama, ar tai kaip dar viena gyvybė, kuri kiekviename žmoguje yra, ir šneka, kankina, rėkia arba varo kažkur. Reikėtų apsispręsti.
- O kada ne Apsichė, o Elžbieta savyje atrado tą instrumentą?
- Dabar mes iš karto primetėme, kad aš jį turiu. Aš tokią sąlygą priimu iš jūsų, aš taip nesakiau.
- Ne kiekvienas jūsų amžiaus žmogus išleidžia knygą, o ir suskaičiuoti, kiek jūsų vienmečių vaidina pas E.Nekrošių ir R.Tuminą, būtų nesudėtinga.
- Aš irgi kartais pagalvoju, kiek dešimčių tūkstančių aktorių, pavyzdžiui, užsienio šalyse, svajoja vaidinti pas E.Nekrošių. O jis yra čia šalia, gyvena kažkur čia pat, kasdien susitinki.
O kada atradau? Galėčiau pasakyti, kad prisimenu vaikystę ir iš jos išlenda tokie įvykiai, kuriuos prisimenu. Tie prisiminimai ar tai, ką sukelia prisiminimai, irgi galima pavadinti talentu, nes jie dabar veikia ir kažką kuria. Tuomet gal galima sakyti, kad kai pradedi prisiminti ir patirtį mintyse interpretuoti, tada ir pajunti talentą?
Bet “Apsichėje” yra parašyta, kad talentas niekuo nesiskiria nuo to, kas talentas nėra. Dėl to ir nežinau, kaip jį atskirti nuo viso kito. Gal jis per daug lakus. Kažkodėl kalbame apie jį, kaip atskirą nuo viso kito. Ar kas yra atskira nuo talento?
- Daugelis žmonių negali suvaidinti Margaritos “Fauste” arba parašyti “Apsichę”. Tada ir klausi, kuo tas žmogus kitoks, kad gali padaryti tai, ko tu nesugebi?
- O aš galiu paklausti, kuo tas žmogus yra kitoks, kad neparašo. Vienas iš kelių žmonių kažką padaro ir tai yra jo apčiuopiamas skirtumas. Bet aš tuo abejočiau, labai labai abejočiau. Kita vertus, jeigu sakau, kad tarp veikiančiojo ir neveikiančiojo nėra skirtumo, tai tas apčiuopiamas skirtumas ir yra talentas. Ir jis nėra svarbiausia žmogiškumo dalis.
Įdomu, kada jis atsiranda, ar kartu su gimusiu žmogumi, ar aplinka jį vysto, ar jis miršta su žmogumi ar gali anksčiau numirti, ar jis auga, ar jis nuolat lieka toks pats, tik žmogui vaidenasi kitaip.
- Pradėdamas skaityti knygą tikėjausi aptikti daug teatro įtakos, tarkime, daugiau veiksmo, dialogų, simbolinės kalbos. Bet tos paieškos verčiant puslapį po puslapio pasirodė bergždžios. Ar sąmoningai rašėte taip, kad jūsų literatūra būtų visiškai nepanaši į teatrą?
- Ne! Absoliučiai ne. Bet juk aš pati iš pradžių buvau teatre ir metusi išvažiavau. Jeigu tas teatras būtų toks, kad dabar tiesiog smelktųsi į knygą, tai nebūčiau jo nei metusi, nei išvažiavusi.
- Bet į teatrą sugrįžote.
- Kai E.Nekrošius pasiūlė vaidinti „Idiote“ prieš kokius metus. Jeigu nebūtų „Idioto“, nedaryčiau nieko, nes nei aš ieškojau, nei ieškau vaidmenų. Nei mane kažkas siekia matyti savo pastatymuose. Dabar teatre nėra kitų vaidmenų, net nejuntu ir jų trūkumo. Todėl nevadinu savęs aktore.
Aktoriams visa para – teatras. Kalbėdami aktoriai šešis kartus iškelia koją, apsisuka, dainingai kalba. Kartais tai tiesiog erzina, bet tuo pačiu supranti, kad tai ateina iš teatro repeticijų ir erdvės specifikos.
Todėl aš sau visai nepanaši į aktorius, kurie stengiasi, dirba, alksta dėl kiekvieno naujo vaidmens. Kai atsiranda antras to paties vaidmens atlikėjas, dauguma aktorių neapsidžiaugia, o man atrodo, kad nėra didesnės naudos ir vertės vaidmeniui bei pačiam aktoriui. Tikras aktorius taip niekada nepasakys, jis sieks globoti savo vaidmenį ir kentėti pats vienas. Man atrodo, kad žmogus turi būti alkanesnis teatro nei aš, kad jį teatralu vadintų.
O aš esu teatre, nes turiu galimybę vaidinti “Idiote”.
- O jeigu pakviestų ne E.Nekrošius į “Idiotą”, o tarkime, R.Tuminas į kitą spektaklį?
- Žiūrint į ką. Priklausytų ne nuo medžiagos, o nuo mūsų pokalbio. Juk aš nebaigiau R.Tumino kurso akademijoje. Tai gana daug pasako. Jeigu aš neišėjau jo mokyklos iki pabaigos, vadinasi, nei jis mane įkalbėjo pasilikti ar įrodė, kad aš jam reikalinga kaip mokinė ar jis man reikalingas kaip mokytojas, nei aš pati tą kursą norėjau baigti. Buvo metas, kai man labai reikėjo R.Tumino spektaklio “Trys seserys”. Jis buvo labai naudingas ir vietoje. Rimas Tuminas visada liks pirmasis mano režisierius.
Tačiau nėra jokios hierarchijos renkantis, kas kviečia vaidinti. Aš džiaugiuosi E.Nekrošiumi, bet tai nieko nepasako apie kitus režisierius. Tarkime, Ramunė Kudzmanaitė ar Gytis Padegimas, kodėl ne?
Aišku, galvoju apie savo spektaklio statymą. Bet kadangi noriu statyti ne svetimą medžiagą, o savo, tam dar reikia dirbti prie dramaturgijos. Ją pradėjau rašyti anksčiau, bet reikėjo pabaigti “Apsichę”. Pirma knyga, kaip ir bet koks pirmas kūrinys, yra išsimatavimas, pokalbio sukūrimas apie tai, kas tau rūpi. Reikėjo knygos, kad čia atsisėstume kalbėtis ir atsirastų nauji dalykai. Ne todėl, kad pati knyga yra vertinga, o kad mes susitiktume ir vyktų dialogas.
- Vadinasi, dabar tavęs reikia laukti debiutuojant kaip dramaturgė?
- Aš manau, kad Lietuvos teatre kiekvienas turi jausti atsakomybę už šią sritį, nes dar daug darbų turi būti atlikta, kad ji būtų įvairesnė, o ne parašoma viena pjesė ir apie ją kalbama trejus metus.
O kai galvoju apie spektaklio statymą, neįsivaizduoju, kaip reikėtų imti svetimą medžiagą. Net kai darėm etiudus antrame kurse, nesivartė kieno nors kito knyga.
- Bet juk toks režisieriaus darbas – pasiima svetimą medžiagą, bet pasiuva savo rūbą.
- O kaip būtų, jei režisierius kurtų ir muziką, ir scenografiją, ir, pavyzdžiui, sukurtų aktorius? Tarkime, jeigu kurčiau spektaklį, ne aktorius kviesčiau, o naudočiausi gatvės praeiviais. Juk kol nueini nuo vieno pastato iki kito, prasilenki su šitiek įvairiausių akių. Kaip įmanoma visko sukurti! Nors gal visiškas marazmas taip kalbėti – atmesti tai, kas jau yra kitų padaryta. Kita vertus, jeigu visi nebūtų atmetę, nieko nebūtų ir padaryta.