Bet šefas visai nesidomi, kodėl vėluoju, tik trumpai paklausia, kada būsiu, nes „jie čia turi pasitarimą“ ir reikia, kad aš dalyvaučiau. Pirmoji nerimastinga mintis šmėsteli galvoje, bet nuveju ją šalin. Įtampa pradeda kilti.
Įėjęs į pasitarimų kambarį matau tik šefą ir personalo vadybininką. Paskutinis mozaikos gabalėlis atgula į vietą – jau žinau, kas bus sakoma. „Kaštų taupymas, dabar sunkūs laikai, optimizuojame veiklą, nusprendėme atsisakyti tavo etato“, – frazės, būdingos šiam spektakliui. Palinksiu galva, atsakau viską suprantąs, o viduje - tuštuma. Norisi greičiau užbaigti pokalbį.
Nesimušiau į krūtinę, nekūriau traktatų apie tai, koks reikalingas mano darbas šiai įmonei, neaiškinau, kad be manęs jie pasmerkti žlugti. Tai šiais laikais bet kokį piršto krustelėjimą reikia pateikti kaip didžiulį laimėjimą, atnešantį įmonei dideles pajamas. O aš užaugau tuomet, kai visi buvom vieno vado anūkai, nešiojome pasirišę raudonas skiautes po kaklu, darniai žygiuodavom koja kojon. Tikri vyrai tuomet neverkdavo, o girtis nuveiktais darbais reiškė būti dideliu išsišokėliu – sunkiai dirbti buvo savaime suprantama. Tai ir dirbau taip – tyliai, ramiai. Dabar aišku – be reikalo, oj, be reikalo.
Negaliu pasakyti, kad man tai buvo netikėtas sprendimas. Jau vasarą pirmieji tamsūs debesys pradėjo temdyti mūsų įmonės ateitį: partneriai nevykdė įsipareigojimų, vėlavo su atsiskaitymais, kai kurie vadovai, supratę tikrąją padėtį, išėjo patys. Rudeniop lietaus debesys atnešė pirmuosius atleidimus – visiems departamentams buvo duotas nurodymas sumažinti etatus 10 procentų. Pradėjau morališkai ruoštis, nors skirtis su įmone, kurioje dirbau nuo pat jos įkūrimo, atrodė net kažkaip nepadoru. Atiduota tiek jėgų, laiko, minčių.
Po pokalbio grįžau į savo darbo vietą ir pradėjau Didžiąją stalčių reviziją“. Jau daug metų žadėjau po Naujųjų metų juos susitvarkyti. Vis atidėliodavau - tai man nuotaikos nebūdavo, tai nuotaikos neturėjo šefas, tai laukė skubūs darbai. Dabar pamačiau, kokio gėrio galima rasti: „dingusią“ užrašų knygelę, dešimties metų senumo sveikinimo atvirukus gimtadienio proga (dabar juk visi elektroninius atvirukus iš interneto siunčia), pieštukų (kada paskutinį kartą rašėte pieštuku?) ir dar visokio šlamšto.
Dokumentus – į „krokodilą“ – smulkintuvą, popierius – į šiukšliadėžę. Panaši revizija laukė ir kompiuteryje – tiek visko prikaupta, išsaugota („reikės vėliau pažiūrėti“) ir sėkmingai pamiršta. Viską ištryniau – jei neprireikė tiek metų, neprireiks ir vėliau.
Įdomu buvo stebėti kolegų reakciją. Vieni prieidavo, paklausdavo, kaip jaučiuosi, kiti pagailėdavo. „Ačiū, gerai viskas, normaliai“, – atsakydavau, nes tikrai jaučiausi gerai. Paskolų neturiu, niekam neskolingas, santaupų yra, o ir „išeitinę“ sumokėjo – pradžiai užteks.
Žinoma, darbdavio apmokamos mobiliojo telefono sąskaitos, nemokamas internetas ir spausdintuvas bei kava dykai iš aparato – tik keletas iš malonių smulkmenų, už kurias nuo šiol teks mokėti pačiam. Ir susirgti nuo šiol labai pavojinga – sveikatos draudimo neliko, poliklinikoje tektų susimokėti už paslaugas.
Ką turim – nevertinam, o praradę – gailimės.
Tačiau kažkodėl labiausiai nustebino tie, kuriems staiga tapau nematomu žmogumi – jei anksčiau bent linktelėdavo galva pasisveikindami, tai dabar praeidavo kaip pro tuščią vietą, tarsi neegzistuočiau. Keistas jausmas pasijusti raupsuotuoju. Ne veltui sakoma, kad draugą nelaimėje pažinsi. Paaiškėjo, kad tų draugų ne tiek daug ir likę. Kaip sakė vienas herojus: „Draugai, tarp mūsų yra tokių draugų, kurie mums visai ne draugai“.
Šeima reagavo ramiai. Labiausiai jaudinausi dėl mamos – pagyvenę žmonės kitaip žiūri į darbą, dirbti vienoje organizacijoje iki pensijos yra vienas iš jų gyvenimo tikslų. O ką veikti išėjus į pensiją, kai sveikata ne tokia gera, kaip buvo anksčiau, o pensijos, patys žinot, užtenka tik komunalinėms paslaugoms apmokėti ir maistui? Galėtų valstybė sukurti tokią sistemą, kad galėtum trumpam išeiti į pensiją sulaukęs 35–erių, pailsėti porą metelių, o paskui – vėl į darbus.
Bet nuklydau, grįžkime prie realybės.
Atsisveikinimas buvo paprastas: susidėjau paskutinius daiktus, peržiūrėjau kompiuteryje likusią informaciją, kurios prireiks mano darbus perimančiam kolegai, brūkštelėjau visiems kolegoms trumpą atsisveikinimo žinutę. Atsistojau ir išėjau. Taip paprastai ir ramiai, kaip išeidavau kiekvieną vakarą po darbo. Tik buvo vienas skirtumas - kitą dieną man čia nereikėjo grįžti.
Savaitgalis prabėgo nepastebimai – lynojo, todėl miegojau. Vidinis balsas piktdžiugiškai vis pasivaipydavo: „Ar ne apie tai svajojai?“. Bet miegas nebuvo ramus. Sapnavau darbą, rytais nubusdavau anksti, o vakarais ilgai negalėdavau užmigti.
Anksčiau pagalvodavau – ką daryčiau, jei mane atleistų. O, kiek planų buvo prikurta: pagaliau perskaityčiau atidėtas vėlesniam laikui (suprask – pensijai) knygas, susitvarkyčiau fonoteką, užsirašyčiau į fotografijos kursus, sportuočiau, nuvažiuočiau pailsėti į egzotišką šalį...
Realybė - kitokia. Organizmas priėmė sprendimą nieko su manim nederinęs – įkrito į apatiją. Nenorėjau nieko veikti, nenorėjau niekur eiti. Su draugais susitikti irgi nesinorėjo, nes jau turėjau patirties su bendradarbiais: arba gaili „tunepergyvenk“, arba kalba burtažodžius „viskasbusgerai“.
Kai pradėdavau knygą, mintys po kelių sakinių pradėdavo suktis apie darbą. Valgydamas pagaudavau save galvojant apie neatliktus darbus ir būsimus projektus. Pokštai televizoriaus ekrane atrodė lėkšti, anekdotai internete – nejuokingi. Dangus irgi prisiderino prie mano nuotaikos – apsiniaukė.
Ilgi praeities šešėliai vis dar persekiojo mane, prisimindavau pokalbių nuotrupas, komandos formavimo seminarus – vadinamuosius „teambuildingus“, sunkumus, kuriuos kartu įveikėme, pasiektus laimėjimus, kovas su konkurentais – ech, kiek visko daug buvo. Dabar tai jau praeitis.
Praeitis netruko sugrįžti, nes jau po poros dienų sulaukiau skambučių iš buvusių kolegų su klausimais „Ką daryt?“. Nepasiunčiau jų kur nors toliau. Suprantu, kad tai buvo ne jų sprendimas mane atleisti, o išaiškinti visus darbinius niuansus tikrai nėra taip paprasta. Tokie skambučiai iš pradžių mane nudžiugino, nes pasijaučiau kažkam reikalingas. Bet padėjus ragelį apėmė liūdesys, nes supratau – atgal nebegrįšiu.
Pasijutau atsidūręs kažkokiame užribyje – buvau visuomenės dalelė, turėjau socialinį statusą, anksčiau paklaustas galėjau atsakyti (su pasididžiavimu), kad dirbu ten ir tokiose pareigose, esu rimtas žmogus – ne šiaip koks veltėdis. O štai dabar esu niekas – bedarbis, našta savo šeimai, išlaikytinis. Juk vertiname ne savo vidinius pasiekimus, o tai, kaip atrodome kitų akyse, ir mums svarbi kitų nuomonė apie mus.
Tokia „nieko nenoriu, nieko nežinau“ būsena ilgainiui įgriso. Jaučiausi grimztąs į klampią pilkumą, todėl nusprendžiau išvesti save pasivaikščioti. Ėjau miesto centru be tikslo, žiūrėjau, kaip valdininkai, įsitvėrę odinius segtuvus, kažkur lekia su reikalais, verslininkai sėdi kavinėse, aptarinėja savo reikalus, studentai su kava rankose skuba į paskaitas. Jaučiausi atitolęs nuo šio gyvenimo katilo, kuris anksčiau atrodė kaip pilka kasdienybė, o dabar panėšėjo į džiaugsmingą gyvenimo karnavalą.
Nuėjau prie upės. Nešamos ledo lytys lėtai judėjo pasroviui, atsitrenkdamos viena į kitą, tuo sukeldamos garsus, panašius į pasipiktinusį murmėjimą ir šnypštimą. „Visai kaip žmonės“, – pagalvojau. Gyvenimo upė neša mus nieko neklausdama pasroviui, stumdomės, lipam per vieni kitų galvas, kovojam už geresnę vietą. Vieni nori kuo greičiau išplaukti į jūrą, iš ten pasiekti vandenyną, kiti – ramiai sau plaukti ar užsukti į kokį ramų užutekį. Arba per potvynį išmeta ant kranto.
Štai ir dabar stoviu ant kranto ir žiūriu į gyvenimo upę, tekančią šalia. Gera proga sustoti ir apmąstyti, kas buvo blogai, o kas gerai, kaip gyventi toliau, ar tas gyvenimas, kurį gyvenau, tikrai buvo toks, kokio norėjau.
Krūptelėjau išgirdęs pažįstamą skambučio melodiją. Bet ne, skambėjo ne mano, o praeivio telefonas. Negirdėjau atskirų žodžių, bet iš staiga nunarintos galvos ir intonacijų, supratau, kad kažkam teisinasi. Gal viršininkui – kodėl ne darbo vietoje, gal užsakovams – kodėl dar nesumokėjo už prekes. Pagalvojau, kad kažin ar norėčiau dabar būti jo vietoje ir būti stumdomas kitų, didesnių ledo lyčių.
Gyvenimas tęsiasi, o koks jis bus, priklauso tik nuo manęs.