Tuo tarpu Lietuvoje, kuri netrukus rinks valstybės vadovą, tebekliunksi politinės stagnacijos kūdra. Iš jos kartais kyšteli galvą koks nors A.Valinskas ar A.Kubilius, šūkteli apie naują mokestį, pasiunčia visus „nafik“ ir vėl pradingsta.
Kartais dar pasirodo eurokomisarė D.Grybauskaitė. Supeikia Lietuvą, pavadina ją nemokia, pakoketuoja ir išlekia atgal į Briuselį.
Tauta laukia išsižiojusi, tačiau pretendentų į prezidentus nėra ir neaišku, kada bus.
Tačiau pasyviai laukia ne visa tauta. Šeštadienį Kaune nuspręsta sukurti naują personažą – vilties prezidentą.
„Mes esame palaiminti“, – pakiliu balsu skelbė nevyriausybinių organizacijų judėjimo sueigos vedėja, o tuo metu po savivaldybės salę, iškėlęs bažnytinę vėliavą, oriai vaikščiojo Gailiušių kaimo ūkininkas, prisistatantis kaip Lietuvos galybės sergėtojas ir Babtų rajone esančios karalystės įkūrėjas.
Lietuva jau turi vyriausiąją raganą, todėl tikėtina, kad gali atsirasti ir vyriausiasis šamanas arba raganius.
Kas juo galėtų tapti? Šiame keistame susirinkime pasirodęs teisininkas, buvęs Seimo narys K.Čilinskas paskelbė savo viziją – kandidatu į vilties prezidentus regi ir dvasininkų luomo atstovą.
Panašūs laikai Lietuvoje jau buvo po 1926 metų perversmo, kai dvasininkai tapdavo ministrais ir valstybės departamentų vadovais. Kunigas V.Mironas net buvo paskirtas premjeru.
Jei Lietuvos politinis gyvenimas ir toliau bus panašus į kūdrą, kurioje kandidatai į prezidentus kiek įmanydami ilgiau slėpsis po maurais, galime grįžti ne tik į tarpukario, bet ir į pagonybės laikus, kai tauta tikėjo žiniuoniais ir vaidilutėmis.