Pamatinis krikščionio gyvenimo vektorius – palikti nuodėmingąją laikinybę ir pasiekti palaimintąją amžinybę. Ir visgi ši kelionė yra neįmanoma be pačios amžinybės įsiveržimo į žmogiškąją laikinybę. Tai yra esminė mūsų tikėjimo prielaida ir duotis – Įsikūnijimo malonė. Dievas tapo žmogumi, kad mes taptume dieviškais, t.y. Jo dievyste paliesti ir pašventinti amžinajam gyvenimui.
Malonės šventinimas vyksta tikinčio žmogaus širdyje ir gyvenime pirmiausiai individualiai. O krikščionių sambūryje pašventinamoji malonė pasireiškia bendruomeniškai. Dievo malonė tampa mūsų sielų bendrumo laidu, suburianti mus į vieną dvasinę tapatybę. O laikinieji ir į nieką vedantys gyvenimo keliai tampa perkeisti į išganymo pagal Apvaizdos planą istoriją.
Todėl aš ir jūs, sąmoningai siekiantys išganymo, su rūpesčiu klausiame: kur ir kaip mūsų bendruomenėje pasireiškia išganymo istorija? Savo laikinybėje mes ieškome amžinojo gyvenimo apraiškų. Mes ieškome Dievo šventumu pagrįstų tarpusavio santykių; ieškome artimo meilės, išminties, ramybės, vilties. Ar atrandame? Tvirtose tikinčių žmonių šeimose, krikščionių bendruomenėse – taip; pasaulyje – tik imitacijas.
Ir jeigu mumyse tikrai tarpsta amžinybės troškulys, mes negalime nesirūpinti, kad amžinosios išminties ir gėrio šaltiniai neištrykštų ir laikinybėje. Juk mes, lietuviai krikščionys, gyvename vis dar vadinamojoje “katalikiškoje” šalyje! Tačiau šalies, kurią vadiname mūsų Tėvyne ir mūsų Lietuva, viešosiose erdvėse katalikybės neberandame.
Katalikybė – ne davatkų ar isteriškų ypatų susibūrimai. Tai – amžinybės, o kartu meilės ir išminties oazė tiems, kurie tikėjimo malone ir doru gyvenimu yra pakviečiami į Dievo šventovės vidų. Panašiai galiu pasakyti ir apie ortodoksus, ir visus krikščionis, kurie išpažįsta visavertį apaštalų tikėjimą. Duok Dieve visiems vienybės su Apaštalų Sostu!
Taigi faktas: “religija” ir amžinybė Lietuvoje nebėra viešojo bendrabūvio siela. O kas tada yra? Štai šis klausimas ir rūpestis nusvėrė mano pasidygėjusį žvilgsnį į Lietuvos viešąją erdvę. Bėda ta, kad jeigu žmogus nebemoka ir nebegali trokšti amžinybės, tuomet jis trokšta laikinybės “vertybių” su visu savo prigimtiniu amžinybės troškimu. Ir tuomet žmonės tampa sumanių idiotų ar “klounų” manipuliacijų įkaitais. Manipuiliatoriai manosi esą visuomenės siela, išspinduliuota iš žydrojo ekrano, ir pasitikinčiai tenkinasi galia iki pažemintųjų minia jų pačių neapdrabsto purvais ir buteliais.
Be religijos vertybės yra apverčiamos aukštyn kojom, o žmonių bendruomenės sielos vietą visada stiebiasi užimti savas ideologijas puoselėjantys ir jų pagalba galios besigviešiantys plėšrūnai.
XXa istorija mums pateikia iškalbingų žmogaus sukurtų ideologijų siausmo pavyzdžių. Žinia, Lietuva irgi tapo šio siausmo auka bei ideologinių sirguliavimų įkaite. Cinizmas, nemeilė, paniškas galio ir turto troškimas, pagieža yra šių sirguliavimų simptomai. Šie ypač pasimato viešosiose ervdėse - viešųjų žmonių koridoriuose ir viešuosiuose šių žmonių gyvenimus ir darbus aprašančiuose puslapiuose. Ir tegu šios viešosios pusės dabar viena kitą nekaltina. Visos jos tokios. Geriau visi iš savo negalavimų kuo greičiau tesveiksta.
Vaistai yra žinomi. Visiems reikia meilės, pagarbos ir žmogiškosios šilumos. Taip pat – išminties. Mat išmintis žmonių gyvenimus skrodžia ne paviršiumi, bet įžvelgia pamatinį žmogaus sielos lūkestį bei patį žmonių bendrystės matą. Šiuo matu išmintis pamatuoja kiekvieną žmonių bendruomenę ištinkantį kismą – gerą ir blogą. Taigi vaistai Lietuvai yra vertybės ir pamatinis žinojimas. Pabandykime pagal meilės saiką ir mūsų jėgas pasklaidyti pačią išmintį ir mūsų bendrabūvio ištakas.
“Šį vakarą norėčiau su jumis pakalbėti apie Vakarų teologijos ištakas ir Europos kultūros šaknis. Pradžioje minėjau, jog esame simbolinėje vietoje. Ji susijusi su vienuolių kultūra. Jauni vienuoliai čia gyveno, idant giliau suvoktų savo pašaukimą ir išmoktų geriau atsiduoti savo misijai. Tai vieta, susijusi su vienuolystės kultūra. Ar ji mums dar kiek nors aktuali, ar čia susitinkame vien su praėjusiu pasauliu? Kad į tai galėtume atsakyti, turime trumpai apmąstyti Vakarų vienuolystės prigimtį. Kas čia buvo svarbu? Turėdami prieš akis vienuolystės istorinius vaisius, galime sakyti, kad per tautų kraustymosi bei besirandančių naujų valstybinių santvarkų sukeltą didžiąją kultūrinę pervartą vienuolynai buvo erdvės, kur išliko senosios kultūros lobiai ir jų veikiama pamažėle klostėsi nauja kultūra. Bet kaip šitai vyko? Kas motyvavo į šias vietas susibūrusius žmones? Ko jie troško? Kaip gyveno?”
Šioje Prancūzijos intelektualams, visai Europai ir mums pasakytoje kalboje, Popiežius Benediktas XVI iškelia Vakarų Europos kultūros tapatybės, arba, tiesiog, Vakarų Europos sielos klausimą. Tikiuosi, kad Dievas duos išminties ir džiaugsmo šioje “Religijos” skiltyje pavasarį Lietuvoje pasitikti su didesniu žinojimu, kas mes tokie esame, iš kur tokie kilome ir kur mes einame.
O dabar sukalbėkime kartu maldą:
“Dieve, kuris žinai, jog mes, daugelyje pavojų tarpstantys, dėl žmogiškojo trapumo negalime išbūti, duok mums sielos bei kūno sveikatą, kad tai, ką dėl savųjų nuodėmių patiriame, tau padedant, įveiktume. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja vienybėje su Dievu Šventąja Dvasia per amžių amžius. Amen“ (Kolektos malda).
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).