Tai parodė 2008 metų rugsėjo-lapkričio mėnesiais Socialinės apsaugos ir
darbo ministerijos (SADM) užsakymu Darbo ir socialinių tyrimų instituto ir
Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centro atlikta apklausa.
Kaip trečiadienį pranešė SADM, nurodžiusiųjų, kad nenorėtų, jog
kaimynystėje gyventų romai, buvo 49 proc. (kad dirbtų toje pačioje
darbovietėje, nenorėtų 38 proc.), iš įkalinimo įstaigų išėję asmenys 49
proc. (atitinkamai 36 proc.), homoseksualūs asmenys 44 proc. (34 proc.),
asmenys su psichikos negalia 44 proc. (46 proc.), Jehovos liudytojai 36
proc. (27 proc.). Kaimynų kinų nenorėtų 23 proc. (kad dirbtų toje pačioje
darbovietėje, nenorėtų 20 proc.), juodaodžių 24 proc. (19 proc.).
Prieš ketverius metus 77 proc. apklaustųjų teigė nenorintys gyventi
kaimynystėje su romais.
Taip pat buvo tirta, ar žmonės pateisintų darbdavį, jei jis nepriimtų
asmens į darbą dėl jo tam tikrų savybių, netiesiogiai susijusių su pareigų
keliamais reikalavimais. Paaiškėjo, jog daugiausia žmonių nepateisintų
darbdavio, jei jis nepriimtų į darbą asmens dėl jo ar jo šeimos finansinės
padėties - 76 proc., aukštesnės ar žemesnės socialinės padėties (71 ir 70
proc. atitinkamai), dėl to, kad jis vyras (66 proc.) ar moteris (66 proc.),
yra kito tikėjimo (63 proc.) ar kitos tautybės (61 proc.). Kartais ar visada
pateisintų darbdavį 68 proc. apklaustųjų, jei jis nepriimtų į darbą grįžusio
iš įkalinimo įstaigos žmogaus, 62 proc. - nemokančio lietuvių kalbos, 54
proc. - neįgalaus, 49 proc. - homoseksualaus, 48 proc. - seno, 35 proc. -
jauno.
Mažiausiai diskriminacijos apraiškų visuomenėje, tyrimo duomenimis,
matoma buityje - kavinėje, parduotuvėje (12 proc.), gatvėje, viešajame
transporte (16 proc.), o daugiausia - darbo santykių (50 proc.), teisėsaugos
(40 proc.), sveikatos priežiūros teikimo srityje (35 proc.).
89,9 proc. apklaustųjų teigė per pastaruosius 12 mėnesių nepatyrę
diskriminacijos ar persekiojimo, 6,9 proc. nurodė, kad tai patyrė.
Dažniausiai pagrindu buvo nurodyta diskriminacija dėl lyties (taip pat
šeiminės padėties, vaikų), kalbos, amžiaus ir negalios. Apskritai kada nors
patyrę diskriminaciją nurodė 17,4 proc. respondentų.
SADM pranešime pastebi, kad žmonės linkę nutylėti tokius atvejus. Iš tų,
kurie teigė patyrę diskriminaciją, pranešė apie įvykį 10,3 proc., nutylėjo
67,7 proc., negalėjo atsakyti 22 proc.
Dažniausiai minėtos nepranešimo priežastys - respondentas nežinojo, kaip
ir kam pranešti apie diskriminaciją, manė, jog niekas nepasikeistų, nieko
ypatingo tame atvejyje nematė ar nutarė problemą spręsti savo jėgomis. 12
proc. bijojo sulaukti grasinimų iš tai padariusių asmenų. Tarp institucijų,
kurios įvardintos kaip galinčios padėti diskriminuojamiems žmonėms, dažnai
nurodytos teisėsaugos institucijos (28,8 proc.), Lygių galimybių
kontrolieriaus įstaiga (12,4 proc.), įvairios kitos valstybės institucijos
(9,9 proc.), paramos moterims organizacijos (9 proc.), žmogaus teisių
organizacijos (8,2 proc.), pagalbos telefonai (6,4 proc.) ir kita. Tačiau
net 76,3 proc. apklausiamųjų apskritai negalėjo įvardinti kokios nors
konkrečios įstaigos.
Tyrime buvo apklausta 1040 15-74 metų Lietuvos gyventojų.