Sutinku: lyginti kamuolio svaidymą į krepšį su religija — banalybė. Žurnalistinis štampas. Geriau - paprastai, žemiškai: krepšinis, populiariausias Lietuvos sportas.
Apdskritai kad ir kaip mes krepšinį pavadinsime, niekas nuo to nepasikeis. Ir niekur nuo to jo populiarumo nepasislėpsime. Jis mus pasigaus atokiausiame planetos kampe: “Jūs iš kur? Iš Lietuvos? A, vadinas, esate iš krepšinio legendų šalies?” O toliau jau - apie baltų kalbas, apie pagonybę, nepriklausomybę ir kitus svarbius dalykus.
Anądien klajodamas po krepšinio šalies internetinę žiniasklaidą, radau tokią antraštę: “Mačiulis dar nesėdi ant lagaminų”.
Atrodytų, antraštė kaip antraštė. Vienu krepšininku daugiau ar vienu mažiau. Bet ta antraštė ėmė ir įsmigo sąmonėn. O ką, jeigu visai ne Mačiulis sėdi ant lagaminų? Ar nebus taip, kad visas Lietuvos profesionalusis krepšinis sėdi? Tik neaišku, ant ko - lagaminų? O gal prarajos krašto?
Panašu. Krepšininkai skelbiasi laisvaisiais agentais ir skirstosi. Kiti kažko dar laukia. Vieni LKL klubai - ties bankroto riba. Kiti gaudo mecenatus Trečiajame pasaulyje. Treti sukandę dantis bando išgyventi. Iki kada? Iki pavasario. Iki sezono pabaigos. Iki tos dienos, kai patys ištikimiausi rėmėjai nusisuks, neatlaikę naujojo fiskalinio presingo.
Taip jau išėjo: kitas nacionalinis lietuvių sportas — pyktis ir įniršis dėl svetimos kišenės turinio - šįsyk sutriuškino ir krepšinį. Mūsų antroji religija kol kas beviltiškai pralaimi politikuojančių buhalterių ir amžinai visada viskuo nepatenkintųjų rinktinei.
Politikai-buhalteriai paskelbė, jog atėmę iš rėmėjų klubams duotos tūkstantinės dar po 500 litų, išgelbės valstybės biudžetą. Eiliniai įvairių gyvenimo sričių pavyduoliai pagaliau rado progą pasisakyti: „Aš - paprastas žmogus - dirbu dirbu, bet šimto tūkstančio niekaip neuždirbu. O va, anas kamuolį gainioja, raumenis augina, ir dar šimtą tūkstančių susižeria“.
Kantrybės, mielieji. Laukti liko gal jau visai nedaug. Viskas stos į savo vietas pavasarį, vėliausiai - šią vasarą. Tie 20-30 LKL krepšininkų, turėjusių šį sezoną gauti po 100 tūkst. litų, išsivažinės ir bus ramu.
Pirmiausia ramu bus politinėse buhalterijose: moksleivių ar veteranų krepšinio lygoms mokesčių kurti juk neverta. Nurims ir visi kiti naktimis niekaip neužmiegantys: nebeliks tų 20-30 krepšinio talentų, uždirbančių šiek tiek mažiau arba panašiai tiek, kiek Seimo nariai, kurių, beje, yra ne 20-30, o keliskart daugiau, ir kažkas pagaliau su palengvėjimu atsidus.
Kai kas sako, kad Lietuvos krepšinis apsivalys. Todėl baltaveidžiai tautinio krepšinio puoselėtojai irgi sėdi išskirtinai ramūs. Profesionaliajame Lietuvos krepšinyje nebeliks tamsiaodžių, kitataučių ir kitą Dievą tikinčiųjų.
Kurį laiką gal ir bus ramu. Sunyks LKL. Žemesnės krepšinio lygos išvis nugarmės naujų mokesčių prarajon. Tuštės arenos. Kiemo, gatvių ir paplūdimių krepšiniui jų nebereikės.
Savaitgaliais atsiras tūkstančiai adrenalino prikaupusių vaikinų ir merginų. Čia, matyt, ir baigsis tie ramumai. Jaunimas greičiausiai bus išvadintas blogiečiais, nes norės ne J.Tumą-Vaižgantą prieš miegą skaityti, o žiūrėti gerą lietuvišką krepšinį.
Nuo užsieniečių, legionierių, talentingų žaidėjų ir trenerių išsivalęs tautinis krepšinis bus baltas kaip švarus popieriaus lapas. Anemiškas ir bekraujis. Be tarptautinių rungtynių intrigos, be Europos taurių, be siautulingos Kauno-Vilniaus klubų priešpriešos. Be stiprių klubų. Be tradicijų. Be lašo sveiko patriotizmo. Kaip Prancūzija būtų be „Tour de France“ dviračių lenktynių. Arba Italija be futbolo „Serie A“. Arba Ispanija be krepšinio ACB pirmenybių.
Tiesa, iki tol Lietuvoje dar kils viena kita nacionalpatriotinė psichozė. Ją, žinoma, vėl sukels krepšinis.
Neseniai paiškėjo, kad 2011-ųjų Europos krepšinio čempionatui rengiasi ir premjeras A.Kubilius. Tiesa, jis neatsimena, kada paskutinįsyk buvęs krepšinio rungtynėse. O ką? Jeigu premjerui prie širdies ne krepšinis, o, tarkim, rogučių sportas arba graikų-romėnų imtynės, krepšinio mėgėjai juk nepyks. Beje, krepšinio arenose išties būna visko: ir prakaitu smirda ir sirgaliai rėkauja. Kartais net susimuša.
Vis dėlto premjeras oficialiai pareiškė viltį, kad Lietuva laimės. Tada ir garbės pakyla bus. Gros himnas ir šnarės laurų vainikai. Bus didelė šventė ir daug maldų į mikrofoną antrajai lietuvių religijai. Duokdie, jei visiems bus gera ant širdies...
O kol kas Lietuvos klubinis krepšinis - ant lagaminų. Ant prarajos krašto. Ką padarysi, toks dabar laikas: visur krepšinio ekipoms Europoje striuka.
Apie tai neseniai Sienoje kalbėjausi su Italijos čempionų klubo „Mens Sana“ (lotyniškai - sveika siela) savininku Ferdinando Minucci. „Krepšinis—tai ne šiaip sporto reginys. Krepšinis šiuolaikinėje visuomenėje turi svarbią užduotį. Norite žinoti kokią? Mažinti socialinę įtampą, tapti savotišku darnos elementu. Todėl dabar visuomenei krepšinio reikia labiau negu bet kada. Daugelis politikų ir verslininkų šitai jau suprato: sporto aistros sėkmingai padeda suvaldyti kylančią socialinę įtampą”, - sakė F.Minnucci.
Tas pats F.Minucci galiausiai man prisipažino pastebėjęs vieną dėsningumą: šalims, kuriose krepšinis turi senas tradicijas, būdinga gerokai tvirtesnė socialinė santarvė.
Ką gi, iš šio pažangių šalių sąrašo A.Kubiliaus valdžia išbraukė Lietuvą vienu buhalterinės politikos mostu. Pasuko kitu keliu. Mažiau tritaškių. Daugiau socialinės įtampos. Mažiau krepšinio. Daugiau dūžtančio stiklo ir dūžtančios darnos.