Prezidento rinkimai – išbandymas demokratijai

Prieš dvidešimt metų Senoji Europa iš svarbiausių grėsmių sąrašo išbraukė pavojus demokratinės santvarkos pagrindams.

Deja, uždaru ratu ar spirale istorija kartojasi.

Prie Senosios Europos prisišliejus ar šliejantis valstybėms, turinčioms vienokias ar kitokias totalitarinio bei autoritarinio valdymo tradicijas, aštrėjant imigracijos problemoms, vis dažniau išgirstama raginimų persvarstyti grėsmių hierarchiją.

Po vis stiprėjančių ne tik Europą užplūstančių riaušių bei ekstremistinių išpuolių tiek iš dešinės, tiek iš kairės tokie raginimai tik stiprės.

Polinkis į autoritarizmą būdingas ne tik valdžiai. Ispanijoje visuomenės dažnai prašoma įvertinti Francisco Franco režimą. Žmonių atsakymai demokratų, liberalų ir socialistų nedžiugina. Tačiau skubama paaiškinti – tai esą tik dalies senosios kartos nuomonė apie garsųjį veikėją.

Įdomu, koks dabartinės Lietuvos požiūris į Antaną Smetoną? Sąjūdžio laikais atviresni mitingų ir susirinkimų dalyviai man sakydavo: „Kalbos apie demokratiją yra gražios ir dabar reikalingos. Bet atkūrus nepriklausomybę su komunistais reikėtų pasielgti taip pat, kaip jie elgėsi su lietuvių tauta“.

Kai 1991 metais Atkuriamajam Seimui aš pateikiau Valstybės saugumo departamento įstatų projektą, jis buvo įvertintas kaip beviltiškai liberalus, tautos budrumą slopinantis ir su tikrove nieko bendra neturintis skaitalas.

Užkulisiuose išgirsdavau patarimų: „Pirmiausia reikia kalėjimuose geras kameras įrengti, kad turėtume kur pasiųsti penktąją koloną“. Tokius samprotavimus galima būdavo pateisinti ano meto aplinkybėmis – Rusija bandė įvykdyti valstybinį perversmą. Bet vėliau?

Rolando Pakso partijos pavadinimas „Tvarka ir teisingumas“ iš karto patraukė autoritarinio mąstymo balsuotojus, net jeigu jie formaliai priklausė ir kitoms partijoms.

Tikriausiai žavėjo žodžių seka. Nes tvarka paprastiems žmonėms visada asocijuojasi su jėga, disciplina.

Kokios visuomenės nuotaikos dabar ir kaip jos paveiks prezidento rinkimus? Į šį klausimą sunkiau atsakyti nei prieš įsimintiną Sąjūdžio pralaimėjimą.

Būsimų rinkimų retorika šiek tiek keisis. Bet vis tiek dominuos kumštis, nukreiptas į ekonominę krizę, blogą buvusios valdžios palikimą, nomenklatūrą, išgalvotus valstybininkus, prieš kitų, o ne savo paties praktikuojamą korupciją ir t.t.

Galbūt kandidatai pademonstruos ir specialias žinias buhalterijos, energetikos ar diplomatijos srityse. Tačiau šūkis „Prisikelkime ir apsivalykime!“ nustelbs viską.

Skambant tokiems žodžiams kvietimas tobulinti demokratiją bus kaip muziejinė seniena.

Valstybės vadovas, nepaisant jo specialybės ir žinių, politikoje yra arbitras, derinantis margus visuomenės interesus.

Kuo daugiau partijų (ir dar be konkrečių politinių idėjų) – tuo jam sudėtingiau. Tik tvirtų demokratinių principų ir taisyklių besilaikantis prezidentas gali suvaldyti chaotišką politinį Lietuvos gyvenimą taip, kad valdymas nevirstų diktatūra.

Antra svarbi sąlyga – prezidentas privalo turėti pažiūras. Liberalias, konservatyvias, socialistines, eurokomunistines, nacionalistines ar kitokias – svarbu pagrindas, į kurį atsiremdamas prezidentas kalbėsis su kitais.

Laisvo oro prezidentas nesusikalbės su niekuo. V.Adamkus yra liberalas, ir man visada buvo aišku, kokių nuostatų jis laikosi ir ko kartais priverstas atsisakyti siekdamas bendro sutarimo.

Pastaraisiais metais ne tik Lietuvoje peršama mintis, kad ribos tarp partijų išsitrynė. Esą geriausia kurti koalicijas bei sudaryti vyriausybes, kurios telktų politiškai neutralius specialistus. Šiuo metu, pavyzdžiui, – finansininkus ir energetikus. Ateityje – galbūt psichiatrus. Tai priklausys nuo visuomenės poreikio.

Principų ir pažiūrų stoka taip pat dar nėra pati didžiausia bėda. Visko galima išmokti, perskaitytų knygelių mintis pateikti kaip savo.

Tačiau kandidatai į šalies prezidento postą susidurs su kur kas rimtesne problema. Tai – finansiniai rėmėjai.

Turtingi žmonės dabar Lietuvoje yra keliolika kartų įtakingesni politikoje nei prieš dešimt ar penkiolika metų.

Tai ir yra didžiausias stabdys kovojant su korupcija. Dabartiniame pasaulyje, rengiantis rinkimams, pati populiariausia sąvoka yra „panaudoti pinigus“.

Kas daugiau panaudoja, tas ir laimi. Valstybės tarnautojas reikalingų pinigų rinkimų kampanijai iš savo algos sukaupti negali.

Demokratijos principo – visų lygybė prieš įstatymus – gali tekti atsisakyti iš karto po prezidento inauguracijos. Nes tas, kas remia, visada bus „lygesnis“ už kitus.

Tą pačią akimirką pasibaigs ir kova su korupcija. Išeitys dvi. Arba rėmėjas turi būti filantropas, arba kandidatas toks populiarus visuomenėje, kaip kadaise viduramžiais, kai pamaldus piemuo buvo išrinktas popiežiumi. Tiesa, jis turėjo pasitraukti, nes nemokėjo nei skaityti, nei rašyti.

Nepaisydamas graudžių pasvarstymų, bandau įsivaizduoti vieną galimų variantų, kurio labiausiai ir nenorėčiau.

Būsimasis Lietuvos prezidentas nebus nei demokratijos fanatikas, nei despotas. Nei užkietėjęs kapitalistas, nei eurokomunistas. Paprasčiausiai – geras žmogus.

Rinkimų vajaus įkarštyje vieną vakarą į pobūvį susirinks dvi politikoje įtakingos turtingų žmonių grupės. Vaišėms įpusėjus, nuo vieno stalo pakils įtakingas asmuo ir tostu kreipsis į kitą stalą.

„Ko gi mes pykstamės, – skambės jaudinantys žodžiai. – Argi mes nedirbame tai pačiai Lietuvai, argi ne dėl jos visi jaudinamės? Jūsų kandidatas neturi jokių galimybių. Mūsų situacija geresnė, bet taip pat – ne šimtaprocentinė.

Iš solidarumo mūsų kandidatą perleidžiame jums. Na, nuo mūsų stalo – jūsų stalui. Paremkime kartu. O išrinkę iš jo per daug nereikalaukime, kad žmonėms įtarimų nekiltų“.

Taip Lietuvoje atsiras prezidentas, kilęs iš tosto.

Prezidentas – rėmėjų dovana lietuvių tautai. Išrinktasis savo ruožtu taip pat pasakys tostą. Ilgiausią, žinoma, per Naujuosius metus. Ir kol kas iš tradicijos kalbės pats, o ne atstovas spaudai. Nors ką gali žinoti. Taigi į sveikatą.

***

Mečys Laurinkus yra Lietuvos Respublikos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius Gruzijoje.