Apsidžiaugę atsivėrusiomis naujomis galimybėmis Marijos žemę valdyti
tikriausiai panorėtų ir Lietuvos musulmonų muftijus, ir žydų rabinas,
atkrypuotų ir pagonių vyriausiasis krivis.
O ką? Ar lietuviai dar nėra stebinę pasaulio? Jie jau rinko ir rusų
suvirintoją, ir iš padangės saldainius jiems svaidžiusį lakūną, ant
politikos vandens paviršiaus vis dar leidžia plūduriuoti Abonentui.
O kas vienu iš trijų svarbiausių valstybės pareigūnų išrinko juokdarį -
patį svogūniausią svogūną? Išrinko, po kelių mėnesių išlukšteno, lyg
kokį karkvabalį sutraiškė ir numetė vištoms lesti.
Netikėta? Ir dar kaip! Bet mes tai padarėme!
Palyginti su lakūnais ir suvirintojais, muftijus ar rabinas būtų dar
vienas netikėtas, tačiau šimtą kartų geresnis lietuvių pasirinkimas.
Kai stogas dega, reikia gaisrininkų, kai stogą pavogė - policijos, o
kai stogas važiuoja - reikia kviesti psichiatrų brigadą. Kuris
variantas labiausiai tinka K.Čilinskui, spręskite patys, nors ir taip
aišku, kad trečias.
Gal ir teisus buvo Seimo narys konservatorius V.Matuzas, kuris neseniai
pasiūlė mokesčių reformomis nepatenkintiems opozicionieriams atvežti
marškinius ilgomis rankovėmis.
Idėja gera. Tačiau tais marškiniais mūsų politikus reikėjo pradėti
rengti dar prieš aštuoniolika metų. Lietuvos turtas jų rankose jau tada
tirpte tirpo, o kai dabar prireikė pinigų reformoms, tai vartyk tą
suskilusią geldą kaip tik nori, tačiau matysi joje tik skylę.
Ką daro paskutinis valkata, jeigu turi labai brangaus turto, tarkime,„Rolex“ firmos laikrodį, o trūksta pinigų „Nokauto“ bambaliui?
Taigi valkatėlė tą pačią akimirką parduos 20 tūkst. litų kainuojantį
laikrodį pirmam pasitaikiusiam praeiviui už dvidešimt litų.
O ar kuo skyrėsi kada nors nuo valkatų mūsų politikai, gavę teisę
valdyti brangų valstybės turtą?
Visi supranta, kad turtą pardavinėti yra geriausia ne tada, kai jau
užpakalis svyla, kai nebėra už ką pensijų mokėti, o kainos jau
kritusios. Parduoti reikia, kai galima pačią aukščiausią kainą gauti.
Štai įsprausti į kampą konservatoriai kažkada pardavė amerikiečiams„Mažeikių naftą“. Tiksliau, atidavė už dyką ir dar primokėjo, kad tik tą
įmonę paimtų ne rusas.
Galop atsitiko tai, ko konservatoriai labiausiai ir bijojo - „Mažeikių
nafta“ atiteko rusams. Dar gerai, kad tie rusai pasitaikė ne iš tų,
kurie naftos čiaupus sukioja pagal Kremliaus nurodymus.
Dabar vėl juntamas pinigų stygius, todėl biudžeto skyles Vyriausybė
vėl kamšys tomis pačiomis „Mažeikių naftos“ akcijomis.
Tačiau lenkai nėra tokie kvaili, jie mato, kad A.Kubilius jau sėdi geldą
apsikabinęs ir vis bamba apie valstybės bankrotą, taigi ir sako:„Pirksime, jei į pirkinio paketą beveik už tą pačią kainą įdėsite dar ir„Klaipėdos naftą“, gal dar ką nors“.
Po velnių, ko čia dar smulkinamės! Jei trūksta Lietuvai pinigų, tai
parduokime kryžiuočiams Klaipėdos kraštą!
Jei A.Šemetos gudrus planas kaip tas dūmas išlėks per kaminą ir tų
pinigų naujiems „mersams“ pirkti bei priedams mokėti neužteks, tai tada
- nafik, parduokime lenkams ir Vilniaus kraštą!
Tegul lenkų bajorai ir kryžiuočiai pasikaria su ten gyvenančiais mūsų
bedarbiais ir pensininkais - šalis bus mažesnė, mažiau ir išlaidų mums
teks, sutaupysime tada nerealiai!
Jau 17 metų bambename apie elektros tiltus į Vakarus, o kas
padaryta? Ir čia elgiamės kaip tie elgetos - kol užpakalis dar nedega,
tai nieko ir nedarome.
Būsimasis energetikos ministras A.Sekmokas po velėna vieną dieną pakišo
naujos atominės elektrinės statybą, tačiau kodėl taip padarė -
nepaaiškino. Jis tiesiog netiki, kad ji bus pastatyta, ir tiek.
Paskui nuėjęs pas prezidentą persigalvojo.
Po šių žodžių visoje Europoje nuvilnijo šurmulys: „Lietuviai užkliuvo
už varčios ir vėl viską pradės nuo pradžios“.
Kažkaip įdomiai išeina - vieni gimdo, leidžia tokiems projektams
milijonus, o kiti loja ir viską po velėna kaišioja. Ir dar pagąsdina,
kad uždarius kitais metais elektrinę, taigi, oi, kaip bus visiems
riesta!
Tai gal dar 17 metų valkatausime po Europą verkšlendami?
Jeigu projektas geras, tačiau anoji valdžia „ne tiems projektą atidavė“,
tai taip ir reikia sakyti. Didelė čia bėda - atiduosime jį kitiems.
Kad tik reikalas judėtų į priekį!
Galop galime tų elektrinių Lietuvoje pastatyti kone prie kiekvienos
balos, bet jeigu elektros kabelį valdys tik vienas ponas, tai ir
mokėsime už elektrą tiek, kiek tas ponas užsimanys.
O kaip ir kas tą poną pastums į šalį, jeigu visos partijos per rinkimus
minta iš jo delno?
Štai taip ir taikomės šauti į dešimtuką, o vis pataikome sau į akį. Nebūtume
lietuviais gimę.