- Tegu valstybė ne pinigais paremia ūkininką, o apgina jį nuo įvežtinės turgaus produkcijos, - sako Vėžionių (Prienų r.) žemės ūkio bendrovės ir pieno ūkio savininkas Almantas Antanavičius ir priduria, jog tuomet žemdirbys į rinką patieks ne tik kokybiško pilstomo pieno, bet ir sūrių. Savo ūkyje verslininkas įdarbinęs tris dešimtis aplinkinių kaimų gyventojų, o pajamų su jais atsiskaityti gauna turguje parduodamas pieną, o šį savaitgalį – ir ūkyje pradėtą gaminti varškės sūrį.
A.Antanavičiaus įsitikinimu, labiausiai valstybei atsiperka investicijos į žemės ūkį: čia sukuriama bazė žemės ūkio produkcijos perdirbėjams, prekybininkams, agrarinio sektoriaus mokslininkams, specialistams, vadybininkams.
Atsiperkanti ūkininko rizika
Vėluojantys, o kartais ir suvis stringantys atsiskaitymai už parduotą ūkio produkciją A. Antanavičių privertė imtis prekybos pilstomu pienu Alytaus turguje. Ūkininko mama per dieną parduoda iki 100 l kaimiško pieno. Šią savaitę ūkininkas su žmona Svetlana, dukromis Aurelija ir Gabriele tik ką įkurtame pieno perdirbimo cechelyje ėmė gaminti saldaus pieno varškės sūrį. Visi, kurie ragavo, gyrė naująjį gaminį, nors šeimininkės teigė ir rankų nesušlapusios – viską atlikęs kompiuteris. Iš melžtuvės pienas keliavęs tiesiai į aušintuvą, o iš šio – į sūrių gamybos įrenginį.
Antrąją varškės sūrių partiją Antanavičiai teigė gaminsiantys pagal kitą kompiuterio programą. Vėliau, kai išaiškės, kokių sūrių pageidauja vartotojai, bus galima pabandyti ir desertinį, ir su įvairiais priedais, prieskoniais. Ši produkcija taip pat keliaus į turgų.
Mokomės iš italų
Apžiūrime Italijoje pagamintą pieno perdirbimo įrenginį, maitinamą elektra ir varomą dyzeliniu varikliu. Į 300 l talpos indą pilamas pamelžtas ir atvėsintas pienas. Pasirenkama kompiuterio programa, į pieną pilami atitinkami fermentai. Pieno talpa uždengiama ir įjungiamas variklis. Beveik dvi valandas pienas šildomas, maišomas, drumsčiamas, kol pagaliau pagaminama norimos konsistencijos varškė. Tuomet plastikine žarna ji išstumiama į atskirą rezervuarą su specialiais akyto kibirėlio formos „sūrmaišiais“. Juose atsiskiria išrūgos, varškė susislegia, susiformuoja sūris.
Pasak A. Antanavičiaus, Italijoje sūriai gaminami ne tik iš karvių, bet ir ožkų, avių pieno. Varškės „kibirėliai“ sūdomi, brandinami, nokinami, veikiami įvairiais fermentais, pelėsiais, nes italai – gurmanai. Lietuviai nėra tokie išrankūs, jiems labiau patinka kaimiški varškės sūriai.
Antanavičiai pirmąjį pagamino saldaus ir nenugriebto pieno sūrį, tačiau taip atsitiko greičiau dėl menkos patirties. Senosios kaimo šeimininkės sūriams naudodavo tik nugriebtą ir suraugintą pieną. Išradingesnės į rūgštapienį pildavo pakaitinto saldaus. Tik išėmusios iš spaustuvų ir sūrmaišio, šeimininkės gaminį lengvai pasūdydavo.
A. Antanavičius jau įsigijęs pieno separavimo įrenginį. Kai jį sumontuos, sūriams gaminti tieks dalį jau nugriebto pieno.
Be to, reaguodamas į pieno rinkos pokyčius, ūkininkas gerokai prieš pasikeičiant vyriausybėms ėmėsi turgaus prekybos. Praėjusiais metais pieno perdirbimo įmonių vadovai kas dvi savaitės mažino pieno supirkimo kainas, nors sutartis su fiksuota kaina buvo sudaryta visiems kalendoriniams metams. Pastaruoju metu perdirbėjai tik mėnesiui laiko sudaro sutartis supirkti pieną iš ūkininko. Beveik toną per dieną tiekiančiam ūkiui už kilogramą žaliavos mokami 52 ct. Už tą patį kilogramą Alytaus, Prienų ar Kauno turguose ūkininkas gauna 2 Lt. Kas rytą rikiuojasi miestiečių eilutės, kartais susirenka iki pusšimčio laukiančiųjų. Žmonės jau ima mokytis ekonomikos: iš litro kaimiško pieno galima pasigaminti apie 200 g grietinės ir apie 200 g varškės.
"Ir miestiečiams gerai, ir ūkininkui", - sako A. Antanavičius. Ne paslaptis, jog perdirbėjai už supirktą pieną pinigus grąžina po mėnesio dviejų. Iš turgaus grįžęs ūkininkas jau drąsiai gali atsiskaityti su ūkio darbininkais.
Kooperacija turi būti ne butaforinė
Smūgį į nugarą ūkininkas patyrė iš žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviškas pienas“: jo įmokos, pajai tapo kito kooperatyvo („Pienas LT“) nuosavybe. Tokios „kooperacijos“ retas norėtų.
Vėžionių pieno ūkio vadovas A. Antanavičius po sėkmingo žingsnio į turgų ir pelningos prekybos pilstomu pienu jau galvoja apie platesnę, tačiau ne butaforinę kooperaciją. Vėžionių fermoje įrengus pieno separatorių, išplėtus sūrių gamybą, reikės ir daugiau pieno, ir didesnio pieno produktų prekybos tinklo. Įrengtame ceche per dvi valandas galima perdirbti 300 kg pieno ir pagaminti apie 30 kg sūrių. Kurį laiką A. Antanavičius dar ketina nuo bankroto gelbėti pieno perdirbėjus – tiekti jiems beveik už ačiū (52 ct/kg) dalį ūkyje primelžto pieno.
Kita dalis bus perdirbama į sūrius, parduodama turguose. Su kaimyninės žemės ūkio bendrovės „Nemunas“ vadovu Antanu Šidlausku, kolegomis iš Prienų, Alytaus ir Kaišiadorių rajonų jau sutarta dėl sūrių gamybos įrenginio „įdarbinimo“ bei mobilių parduotuvių įvairių miestų turgavietėse panaudojimo.
- Savo kooperatyve sutelksime visas tris pieno sektoriaus grandis: gamybą, perdirbimą ir prekybą, - sako A. Antanavičius. Ūkininko nuomone, tai bus parama ir sunkmetį išgyvenančiam žemdirbiui, ir natūralaus maisto produkto pasiilgusiam vartotojui. Juk ne paslaptis, kad alytiškiams kelerius metus nereikėjo mėsos ar pieno produktų eiti į parduotuvę ar turgų. Daugiabučio kieme pasirodė raudonas autobusiukas su paslaugiu vairuotoju: ryte pro langą paprašai, į pavakarę jau moki pinigus. Turgavietės taip pat lūžo nuo pigios įvežtinės žemės ūkio produkcijos. Tik kai miestiečiams, ypač vaikams, nuo pigių lenkiškų maisto produktų ėmė streikuoti sveikata, susiprasta grįžti prie kaimiško pieno, varškės sūrio.
Ar ūkininkai „draugovininkai“ apsaugos savo rinką turguje?
Keliolika metų A. Antanavičius turi įkūręs įmonę, prekiauja pieno fermų įranga, užmezgęs patikimus verslo ryšius su kolegomis iš Italijos. Nūnai iš jų mokosi sūrininkystės. Pilstomo pieno paklausa auga kiekvieną savaitę, nors pirmąją dieną parduota tik 40 l. Tačiau tai buvo rudenį, kai rinkimų agitatoriai klausytojus skandino pažaduose, vėliau patys juose priburbuliavo. Dabar jau kasdien reikia ne tik daugiau pieno, bet ir tokio skanaus kaip vakar.
Ūkininkui kirba mintis: o kaip apsaugoti pieno rinką? Už savo sertifikuotą, kokybišką, patikrintą produktą jis atsako, tačiau tame pačiame turguje gali atsirasti „ūkininkas“, kuris galbūt augina lysvę braškių, turi pažymėjimą, o pardavinėja pieną. Kiekviename rajone Žemės ūkio rūmai moka atlyginimą savo savivaldos atstovui. Tik ar įeina į jo kompetenciją ūkininkų etikos priežiūra? Gal steigti žemdirbių „draugovininkus“? Aną vakarą Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atstovas televizijos žurnalistei negalėjo atsakyti, kodėl turguje prekiaujama nelietuviškos kilmės žalia mėsa ir šviežiais pieno produktais. Tuo tarpu Vyriausybė atleido nuo mokesčių turgaus spekuliantus, save tituluojančius „smulkiaisiais verslininkais“!
Antanavičiams kiekviena diena laukiama. Reikia plėsti, modernizuoti pieno fermą, rūpintis pilstomo pieno, sūrių prekyba. Jau ištirta rinka nuo Druskininkų iki Kaišiadorių, nuo Kauno iki Vilniaus. Ūkininko iniciatyvai atsirado sunkmečio paskatintas rinkos vakuumas. Ar pieno gamintojams pakaks valios išlaikyti atsivėrusio verslo tempą?