Jei ir kai taip nutiks, bus proga pasamprotauti ir apie Lietuvą. Šį kartą galima pasitenkinti kitų trijų pavadinime esančios sekos narių ryšio nustatymu. Tad šis straipsnis iš esmės yra apie tai, kaip ir kodėl Uzbekistano piliečiai atsidūrė Afganistane, kuriame buvo sučiupti, perduoti JAV pajėgoms ir pergabenti į Kubos salą, kodėl jie nenori, o gal negali grįžti į tėvynę.
Iš septynių (kai kuriais duomenimis – šešių) Uzbekistano piliečių, paragavusių gvantanamiečio duonos, trijų lageryje jau nebėra.
1. Greičiausiai, 2004 metais, su šia įstaiga atsisveikino jokių formalių kaltinimų taip ir neišgirdęs Mohammedas Sadiqas Adamas, apie kurį praktiškai nėra jokios viešai prieinamos informacijos.
2. Antrasis – Zakirjanas Asamas, kartais nurodomas kaip Rusijos pilietis, nes gimė Rusijoje, oficialiai paskelbtas ne(be)pavojingu 2004 metais, o 2006 metų pabaigoje be jo sutikimo buvo perkeltas į Albaniją – šalį, sutikusią aštuoniems buvusiems lagerio kaliniams suteikti politinį prieglobstį.
Nors Asamas buvo įtartas priklausymu liūdnai pagarsėjusiam ekstremistiniam Uzbekistano islamo judėjimui (UIJ), jis pats tikino ničnieko nežinojęs apie šią organizaciją iki to laiko, kai atsidūrė Gvantaname, o į Afganistaną pateko kaip pabėgėlis. Kaip ir dauguma įkalintųjų Gvantanamo koncentracijos lageryje, Asamas tikina buvęs parduotas amerikiečiams vietinių afganistaniečių, kuriems, kaip gerai žinoma, 2001 ir 2002 metų sandūroje JAV dosniai atsilygindavo už sučiuptus „teroristus“.
3. Trečiasis, Ilkhamas Turdbyavichius Batayevas, taip pat paleistas 2006 metų pabaigoje – po beveik 5 metų įkalinimo be jokių kaltinimų pateikimo.
Nors oficialiame JAV Gynybos departamento sąraše nurodytas kaip Uzbekistano pilietis, jis buvo išsiųstas į Kazachstaną (jo advokatas Batayevą nurodo kaip Kazachstano pilietį). Batayevo byloje įrašyta, kad jis ruošė maistą talibų kovotojams. Pats Batayevas tikino, kad tai daręs prievarta, o ne savo laisvu apsisprendimu, po to, kai buvo pagrobtas Tadžikistane ir nelegaliai pergabentas į Afganistaną.
Gvantanamo koncentracijos lageryje Batayevas atsidūrė po to, kai 2001 metų pabaigoje mėgino sprukti nuo jį prievarta laikiusių talibų, bet vietinio afganų vaduko draugovės buvo sučiuptas ir parduotas amerikiečiams.
4. Iš lageryje iki šiol likusių keturių, dabar jau visų JAV oficialiai paskelbtų ne(be)pavojingais Uzbekistano piliečių pirmasis, 2007 metų vasarį JAV paskelbtas ne(be)keliantis pavojaus ir galintis išvykti iš Gvantanamo koncentracijos lagerio, yra Oybekas Jamaludinovichius Jabbarovas.
Tačiau net ir šiandien Jabbarovas tebėra JAV karinėje bazėje Gvantanamo įlankoje, nes atsisako grįžti į tėvynę, o 2008 metais JAV ir Airija atmetė jo prieglobsčio prašymus.
Jabbarovas neabejotinai yra vienas kandidatų atsidurti Lietuvoje, nes, kaip savo advokatui rašė 2008-ųjų spalį, jis nori išvykti į „laisvą, saugią ir demokratišką šalį ir su savo šeima gyventi taikoje visą likusį savo gyvenimą“.
Jabbarovas turi žmoną ir du sūnus. Tačiau jo istorija nėra tokia nekalta kaip, pavyzdžiui, Batayavo, nes, skirtingai nuo pastarojo, Afganistane jis atsidūrė savo noru, kaip pats tikina, kaip politinis pabėgėlis.
Poreikis bėgti iš Uzbekistano Jabbarovui kilo po to, kai jis prisijungė prie grupės su UIJ susijusių žmonių, su kuriais drauge 1999 metų pabaigoje persikėlė į Afganistano šiaurę. Jabbarovas tikina nebuvęs UIJ smogikas ir nedalyvavęs koviniuose veiksmuose, tačiau įtarimų šleifas nuo jo nedingo net ir oficialiai paskelbus, kad kaltinimai jam nebus pareikšti ir jis gali išvykti.
5. Jauniausias tarp uzbekų – Shakhrukhas Hamiduva, gimęs 1983-aisiais, buvo sučiuptas Afganistane būdamas vos 18 metų. Nepaisant jo jauno amžiaus, Hamiduva JAV buvo įtartas ryšiais su įvairiomis ekstremistinėmis regiono grupuotėmis ir ilgą laiką JAV įvardijamas kaip „priešo kovotojas“, nors pats tikina buvęs tik pabėgėlis, vietinių parduotas amerikiečiams kaip „teroristas“.
6. Dar vienas Uzbekistano pilietis gvantanamietis Kamalludinas Kasimbekovas tikina Afganistane atsidūręs tik todėl, kad bėgo nuo galimo Uzbekistano teisėsaugos, įtariančios, anot Kasimbekovo – nepagrįstai, jį dalyvavus policininko nužudyme.
Tiesa, jis neneigia dirbęs mechaniku ir vairuotoju vienai iš uzbekų opozicijos grupių Tadžikistane ir Afganistane. Manoma, kad tai - UIJ ar jam artima grupuotė.
7. Septintasis Uzbekistano pilietis, įkalintas Gvantanamo koncentracijos lageryje, Ali Sheras Hamidullah įtartas buvęs smogikų rengimo stovyklose Čečėnijoje, o vėliau Afganistane buvęs talibų parankinis.
Hamidullah neneigia bendradarbiavęs su talibais, bet tikina, kad tai buvo paprasčiausi darbiniai, o ne kariniai santykiai.
Visi keturi Gvantanamo lageryje tebesantys Uzbekistano piliečiai yra viešai pareiškę biją ir nenorį grįžti į savo tėvynę, nes, pasak jų, tikėtina, kad Uzbekistano valdžia ir teisėsauga juos persekiotų, įkalintų ar net kankintų.
Natūraliai galėtų kilti klausimas, kodėl jie turėtų būti persekiojami savo tėvynėje, jei net JAV jų ne(be)laiko pavojingais?
Atsakymas slypi aukščiau daug kartų nurodytame akronime – UIJ.
Tariamas ar tikras gvantanamiečių priklausymas Uzbekistane uždraustam ir teroristiniu (tokiu jį oficialiai laiko ir JAV) įvardijamam Uzbekistano islamo judėjimui yra pakankamas pagrindas Uzbekistano valdžiai juos bent jau sulaikyti ir apklausti.
Taip yra todėl, kad UIJ, Uzbekistano valdžios akimis, yra ar bent jau buvo viena didžiausių grėsmių jos išlikimui. Suburtas Tadžikistano teritorijoje Uzbekistano diktatoriaus Islamo Karimovo režimo priešų iš Uzbekistano pabėgėlių ir vietinių uzbekų, kurių Tadžikistane yra daugiau kaip milijonas, apie 1998 metus šis ideologine savo prigimtimi islamistinis judėjimas, siekęs Uzbekistane, o vėliau ir visoje Vidurinėje Azijoje įkurti islamišką valstybę, netrukus metė iššūkį buvusio komunisto Karimovo diktatūrai – UIJ priskiriami 1999 metais surengti neregėto masto išpuoliai Uzbekistano sostinėje, tarp jų – ir pasikėsinimas į patį Karimovą.
Po šių išpuolių Uzbekistano režimas, ir taip iki tol buvęs antiislamiškas, tapo dar nepakantesnis religinėms grupėms ir net paskiriems religingiems piliečiams, todėl ėmėsi be atodairos persekioti ne tik UIJ smogikus, bet ir visus režimo priešininkus, įtartus prijaučiant opozicijai, taip priversdamas dar daugiau žmonių tapti ne tik pabėgėliais kaimyninėse šalyse, bet ir atvirai neapkęsti Taškento režimo.
Į talibų valdytą Afganistaną, kurio šiaurinėje dalyje gyvena beveik 3 mln. uzbekų, pasitraukęs ir keletą savo smogikų rengimo bazių įkūręs UIJ iki pat 2004 metų puldinėjo Kirgistano ir Uzbekistano teritorijas, tačiau destabilizavimo veiksniu ir realia grėsme regione nustojo būti po JAV invazijos į Afganistaną 2001 ir 2002 metų sandūroje, per kurią didelė dalis UIJ smogikų, kovojusių talibų pusėje, žuvo, o likę gyvi buvo priversti bėgti į Vaziristaną Pakistane.
Pakistane UIJ įkūrėjo ir ideologo Tahiro Yuldashevo vadovaujami smogikai susiliejo su vietiniais talibais ir džihadžiais, tad dabar UIJ, kaip savarankiškos organizacijos, praktiškai nebėra.
Vis dėlto Karimovo režimas tebekaltina UIJ neramumų kurstymu Uzbekistane. Pavyzdžiui, 2005 metais rytiniame Andižano mieste kilusio maišto, kurio metu jėgos struktūros nužudė iki tūkstančio civilių, jei ne organizatoriais, tai bent įkvėpėjais, oficialusis Taškentas įvardija būtent UIJ.
Tačiau Karimovo režimui grėsmę kelia ne vien UIJ, nes Uzbekistano teritorijoje veikia ir kelios kitos panašios organizacijos, pavyzdžiui, „Hizb ut-tahrir“, „Džamat tablighi“ ir kitos.
Nors jų veikla nėra paremta smurtu, o veikiau indoktrinacija ir antirežimine propaganda, jų siekiamas tikslas panašus į UIJ skelbtąjį savo veiklos pradžioje – Karimovo režimo pakeitimas islamiška valdžia, todėl režimo akimis, priklausymas ar bent prijautimas šioms Uzbekistane (bet ne pasaulyje) uždraustoms organizacijoms yra nusikalstamas ir todėl baustinas.
Įvairios tarptautinės žmogaus teisių gynimo organizacijos nuolat praneša apie religingų, t.y. tariamai ar tikrai kurioms nors religinėms grupėms priklausančių, žmonių persekiojimus, įkalinimus ir nuteisimus.
Tad, atsižvelgiant į ilgamečio Uzbekistano diktatoriaus Islamo Karimovo režimo antiislamiškumą, tiksliau, antireligiškumą, nes Uzbekistane ir krikščionių mažumos sąžinės laisvė neleistinai suvaržyta, ir apskritai brutalumą susidorojant su politiniais oponentais, išties tikėtina, kad Gvantaname pabuvojusių asmenų kaltumas Uzbekistano valdžiai jau yra akivaizdus ir įrodytas.
Todėl visai pagrįstai numanoma (tą sustiprina ir esą apklausų Gvantanamo lageryje metu Uzbekistano agentų duoti „pažadai“, kas sulaikytųjų laukia, jei jie patektų į Uzbekistano teisėsaugos rankas), kad tik grįžusius į Uzbekistaną buvusius gvantanamiečius ir jų šeimų narius užgriūtų galbūt dar didesni sunkumai nei tie, kuriuos teko patirti būnant lageryje.