Vilties teikė tik pažįstamų raginimai: atidaryk savo kabinetą, mes tikrai pas tave eisime. Kaip miela!
Kai praėjusių metų pabaigoje pasišoviau lankyti klasikinio masažo kursus Druskininkų darbo rinkos mokymo centre, draugai gūžčiojo pečiais.
Jei moteris užsimano šokti, mokytis japonų kalbos ar dekupažo paslapčių, visiems suprantama. Tokie pomėgiai net vadinami savęs ieškojimu ar nauja moterį užvaldžiusia silpnybe. Bet lankyti masažo kursus, ir ne kokio nors mistinį prieskonį turinčio ajurvedinio, o paprasčiausio klasikinio — kam, kodėl?
„Kai krizė suries į ožio ragą, žmonės pradės ieškoti atsipalaidavimo. Masažas — vienas jo būdų, ir tikrai ne blogiausias. Masažuosiu žmones ir padėsiu jiems ištverti krizę“, — juokais atkirsdavau besistebintiems mano pasirinkimu.
Neaiškindavau, kad masažą labai mėgstu ir visada maniau, jog jį daryti turėtų būti ne mažiau malonu nei juo mėgautis. Be to, ir profesionalių masažuotojų teigimu, bent paprasčiausius masažo pagrindus pravartu išmanyti kiekvienam, kad prireikus galėtum šalia esančiam žmogui bent kiek padėti, pamasažuoti įsitempusius, patemptus raumenis.
Todėl išgirdus apie Lietuvos masažo lopšyje — Druskininkuose — rengiamus kursus progos praleisti nesinorėjo. Nors draugai ir šaipėsi, kad krizės prispausti žmonės mąstys, už ką valgio nusipirkti, o ne kokį masažą užsisakyti, mano entuziazmo tai neatšaldė.
Žvelgiant iš šalies, masažuotojo darbas atrodė nesudėtingas. Svarbiausia — išmokti judesius, žinoti pagrindines taisykles, o visa kita — įgudimo reikalas, mąsčiau važiuodama į Druskininkus.
„Būna, kad judesius išmoksti, o masažo daryti nemoki“, — lyg šaltu dušu jau per pirmąją pamoką perpylė kursų vadovo, sveikos gyvensenos programų ir masažo meistro Gedimino Grigelio žodžiai.
Reikia išlavinti ranką ir ištobulinti judesį taip, kad jis būtų lengvas ir tikslus. „Masažuojant nėra nė vieno nereikalingo prisilietimo: kiekvienas judesys tikslingas. Svarbu ne tik judesys, bet ir suvokimas, kodėl tą judesį darai“, — aiškino kursų vadovas į pamokas susirinkusiai septynių žmonių grupei.
Joje nebuvo nė vieno mediko. Mokytis masažo susirinko 6 moterys ir vienas vyras.
Nors žodis „masažas“ dažniausiai suprantamas kaip gydomoji procedūra, kursų lankytojai iš anksto žinojo, kad gydomojo masažo jie nesimokys ir jo nedarys: tam reikia medicininio išsilavinimo.
Druskininkų darbo rinkos mokymo centre rengiamų kursų tikslas — išmokyti atlikti kosmetinį masažą ir kai kurias kūno grožio procedūras. „Mes negydome žmogaus. Mes jį lepiname, atpalaiduojame, profilaktiškai grąžiname darbingumą“, — kosmetinio ir gydomojo masažo skirtumus aiškino G.Grigelis.
Baigus pirmąjį 48 valandų klasikinio masažo pagrindų kursą Druskininkų mokymo centre, teisė savarankiškai dirbti masažuotoju nesuteikiama. Ji įgyjama tik po antrojo tokios pat trukmės kursų etapo, kuriame mokoma stipraus poveikio masažo: figūrą modeliuojančio ir anticeliulitinio.
Iš viso SPA masažo kursų su Rytų terapijos pagrindais programoje — keturios kursų pakopos. Baigus jas visas, pasiekiama meistro klasė. Bet dirbti savarankiškai jau galima ir po dviejų. Tik reikia išdrįsti.
Mintys apie nesudėtingą masažuotojo darbą iš galvos išdulkėjo jau per pirmąsias pamokas. Klausantis teorinės kursų dalies, viskas atrodė nuostabu: geras masažas gali padaryti tikrą stebuklą — po jo žmogus jaučiasi tarsi naujai gimęs.
Tik tą stebuklą padaryti, pasirodo, ne taip paprasta. Vien entuziazmo, oi, kaip neužtenka.
Apmaudu, bet paaiškėjo, kad net prie masažo stalo tinkamai atsistoti nemoku: kojos įsitempusios, liemuo nejuda, rankos sustingusios.
„Masažuotojo susijaudinimą išduoda suprakaitavę delnai“, — stebėdamas pirmuosius netvirtai atliekamus judesius tarstelėjo G.Grigelis. To nereikėjo nė sakyti: jaučiau.
Postringavimus, kad masažą lengviau daryti dideles plaštakas turinčiam stipriam vyrui, kursų vadovas kategoriškai paneigė — masažuojant jėgos nereikia. Judesys turi būti gilus, o ne stiprus, o jį atliekant turi judėti ne tik rankos, bet visas kūnas.
Geram masažui būtina mokėti mažiausiai 40 judesių ir sugebėti jais varijuoti. O toliau — tobulėjimui ribų nėra. Galima mokytis naujų judesių ir ieškoti geriausių jų derinių, gilintis į masažo paslaptis ir kurti savitą stilių.
Iš pradžių atrodė, kad išmokti tuos pagrindinius 40 judesių bus vienas juokas. Argi tai daug? Teoriškai — ne. Pradėjus mėginti praktiškai, net turint prieš akis sąrašą, prisiminti jų techniką nebuvo lengva.
„Klasikinio masažo judesius reikia mokėti kaip daugybos lentelę — be užsikirtimo“, — aiškino kursų vadovas.
Kai kurių masažuotojų užmojį atlikti įmantrų masažą neišmanant pagrindinių judesių jis palygino su noru groti Wolfgango Amadeaus Mozarto kūrinius nemokant gamos.
Nereikėjo nei daug laiko, nei ilgų apmąstymų, kad suvokčiau: geriausia išeitis tobulėti norinčiam masažuotojui — praktika.
Vien kursuose, kurie kasdien trunka po 3 valandas, jos neužtenka, nes čia reikia ne tik masažuoti, bet ir pabūti manekenu. Be to, maždaug tinkamu tempu atlikus tuos 40 judesių ir kiekvieną pakartojus bent po tris kartus paskausta delnai, kartais net prakaitas išpila.
Ir tai po vieno masažo. O jeigu per dieną jų tektų atlikti keletą?
Masažuotojas pats turi būti sportiškas ir plastiškas. Tai antrasis dalykas, kurį greit suvokiau lankydama masažo kursus. O jų vadovas patarė namie bent svarmenis pakilnoti — kad rankos sustiprėtų.
G.Grigelis patikino, kad masažuotojui po darbo būtina mankšta. Labai tinka įvairūs jogos pratimai. Mokėmės ir jų.
O masažo judesių technikos norėjosi mokytis ne tik kursuose, bet ir po jų. Nors anksčiau daugybę kartų buvau dariusi įvairiausią savamokslį masažą (dabar jau net nedrąsu jo taip vadinti), atlikti kursuose išmoktus judesius buvo kažkodėl baugu.
Po giminaitei padaryto masažo vis žvilgčiojant į judesių sąrašą jaučiausi suplukusi lyg po intensyvios treniruotės sporto klube. O jeigu ten būtų buvęs svetimas žmogus?
Kol neišmasažuosiu visos giminės ir draugų, prie svetimų nelįsiu — nusprendžiau.
Bet paieškoti masažuotojos darbo pabandžiau. Pastudijavus darbo skelbimus, paaiškėjo nelabai maloni tiesa: darbo ieškančių masažuotojų yra gerokai daugiau nei jį siūlančių.
Ieškomiems siūlomas atlyginimas 1200—1500 litų. Daugiau — apie 2000 litų — gali tikėtis medicininį išsilavinimą turintys ir gydomąjį masažą atliekantys specialistai.
Dar daugiau — apie 3 tūkstančius — siūloma jaunoms simpatiškoms merginoms, sutinkančioms atlikti išimtinai erotinį masažą. Joms dar siūloma ir apgyvendinti prabangiuose apartamentuose.
Gydomasis ir erotinis masažas nepatenka į mano galimybių ir interesų akiratį, tad skambinau tik ieškantiems kosmetinio masažo specialistų.
„Mums jau nebereikia“, — atsakyta Vilniuje. „Masažuotoją jau turiu, bet jei nerasite darbo, paskambinkite po poros mėnesių“, — išgirdau atsakymą Panevėžyje. „Jau radome“, — vilties nesuteikta Kaune.
Paskambinus Marijampolėje steigiamo SPA centro atstovei sunkokai sekėsi išaiškinti, kuo gydomasis masažas skiriasi nuo kosmetinio. Galop mergina nusivylė išgirdusi, kad neturiu patirties, ir darbo nepasiūlė.
Patirties neturėjimas nedžiugino ir kitų masažuotojo ieškančių darbdavių. Kur ir kokius kursus baigiau, jie net nesidomėjo. Bet priimdami darbuotoją pažymėjimo, ko gero, paprašytų: popieriukai pas mus labai svarbūs, nors masažuotojui svarbiausia turėtų būti rankos.
Jei norėčiau atidaryti savo masažo kabinetą, tektų turėti reikalų su Mokesčių inspekcija ir Visuomenės sveikatos centro specialistais.
Mokesčių inspekcijoje turėčiau deklaruoti individualią veiklą, metams sumokėti 72 litus ir kiekvieną mėnesį skaičiuoti gyventojų pajamų, sveikatos draudimo, „Sodros“ mokesčius.
Iš Visuomenės sveikatos centro reikėtų gauti leidimą — higienos pasą. Pirma, žinoma, derėtų tinkamai įsirengti patalpas ir pateikti daugybę dokumentų. „Manau, per mėnesį galima viską sutvarkyti“, — ramino maloniai dėl masažo kabineto konsultavusi Visuomenės sveikatos centro specialistė.
O gal paprasčiau įsigyti sulankstomą masažo stalą už 700—1300 litų, pasiskelbti, kad atlieku masažą, ir važinėti pas klientus į namus?
Vilniuje į namus atvykęs masažuotojas viso kūno masažą siūlosi atlikti už 60 litų, nugaros — už 30, veido, rankų, sprando — 15, kojų — už 20 litų.
Bet važiuoti į svetimus namus nelabai saugu? „Bijai vilko, neik į mišką“, — išgirdęs tokius nuogąstavimus atkirto kursų vadovas G.Grigelis ir patarė skelbime dėl viso pikta nurodyti, kad intymaus masažo nedarau.
Anot jo, masažuotojui labai svarbu sugebėti bendrauti su klientu, iš kelių sakinių suvokti, ko jis nori, ne tik žinoti, bet tiesiog jausti etikos normas ir saugumo ribas.
Atrodo, kad viskas suprantama ir įmanoma. Bet praktiškai to išmėginti neišdrįsau. Juolab kad tikro meistriškumo, kaip teigė mūsų kursų vadovas, bent be metų praktikos pasiekti neįmanoma.
O neįgijus tinkamo meistriškumo, nėra ko po masažo norinčių žmonių namus blaškytis — nusprendžiau ir apsidžiaugiau, kad giminė, kurią nusiteikiau masažuoti nemokamai, gana plati. Tik ar visi leisis?
***
Šių masažo kursų kiekvienos pakopos kaina - 675 litai. Po pirmųjų dviejų pakopų rekomenduojama padirbėti, įgyti praktikos, o paskui - tobulintis toliau.
***
Vyrai - geresni klientai
Tautvydas KUZMA, Nacionalinės SPA asociacijos vykdomasis direktorius:
„SPA paslaugų, masažo poreikį yra įvertinęs visas pasaulis. Daugelis jau sugebėjo suprasti, kad toks atsipalaidavimas žmogui reikalingas.
Tik anksčiau manyta, kad važiuoti savaitgaliui į SPA centrą - ponų išmonė, o savaitei profilaktiškai į sanatoriją susiruošti gali vien ligoniai. Šiandien požiūris į sveikatą pasikeitęs ir profilaktikai skiriama kur kas daugiau dėmesio.
Labai pasikeitė vyrų požiūris į šias paslaugas. Prieš porą metų pasiūlyti vyrui važiuoti į SPA centrą buvo vos ne pasityčiojimas, atrodė, kad tai - vien moterų reikalas. Dabar - jau kitaip.
Prieš pusantrų metų Paryžiuje vykusiame suvažiavime net pažymėta, kad vyrai yra daug geresni SPA klientai nei moterys: jie ne tokie reiklūs, mažiau išrankūs ir jiems galima parduoti brangesnes SPA procedūras.
Sunkmetis lietuvių įpročius gal kiek pakoregavo: žmonės renkasi mažiau paslaugų, o SPA centrai mažina kainas. Lietuvos masažuotojai dėl sumažėjusio jų paslaugų poreikio pavojaus varpais dar tikrai neskambina. Žinoma, naujam dalyviui ateiti į rinką šiandien nelengva - ne pats palankiausias metas joje įsitvirtinti."
***
Vienintelė investicija - kūnas
Daiva LAPĖNAITĖ, Specialiai „Ekstrai", Italija
Pasaulį sukrėtusi finansų krizė apkarpė santaupas ir galimybes išlaidauti. Italijoje, sumažėjus beveik visų paslaugų ir prekių poreikiui, vienintelė sritis išgyvena pakilimą - tai sveikatingumo ir SPA centrai: lankytojų skaičius juose išaugo 20 proc.
Kodėl pastaruosius tris mėnesius beveik 10 procentų mažiau drabužiams ir mėsai, 15 proc. automobiliams ir net 20 proc. mažiau picoms išleidžiantys italai negaili poros šimtų eurų savaitgalį išleisti gydyklose? Į šį klausimą jau mėgina atsakyti sociologai, psichologai, filosofai.
Prieš metus atgaivos savaitgalį SPA centre galėdavo sau leisti tik pasiturintys, aukštesnes nei vidutinės pajamas gaunantys italai. O šiemet įvairiu masažu, voniomis, pirtimis ir procedūromis savo kūną palepina net ir mažas bei vidutines pajamas gaunantys žmonės.
Filosofas Aldo Masullo yra pažymėjęs, kad rūpinimasis kūnu - pirmasis žingsnis į proto ir sielos apvalymą. Taip įmanoma naujai pažvelgti į pasaulį, persvarstyti vertybes, siekius. O kūno lepinimas - ir savęs mylėjimo, paguodos išraiška.
Milane aplinkos sociologiją dėstantis Roberto Lavarini teigė, lankymasis sveikatingumo centruose - jau ne mada, bet poreikis: nors trumpam atsipalaiduoti, pabėgti nuo išorinio pasaulio, įsikrauti energijos ir sugebėti valdyti stresą.
„Po rugsėjo 11-osios teroro išpuolių pasaulyje imta vartoti gausiau maisto, nes po kiekvienos traumos reikia paguodos. Terorizmo baimė privertė mus daugiau valgyti. O dabar užklupę ekonomiškai sunkūs laikai verčia ieškoti bendros kūno gerovės", - sveikatingumo centrų populiarumą aiškino Salerno universiteto antropologijos profesorius Domenico Scafoglio.
„Kai vertybinių popierių biržose akcijų vertė krinta lyg lapai rudenį, apima baimė ir nežinomybė dėl finansinio rytojaus. Tokiu metu vienintelė patikima investicija - savas kūnas", - teigė antropologas Franco La Cecla.
Antropologų žodžius patvirtina ir per penkerius metus 65 proc. padidėjęs sveikatingumo centrų skaičius. Dabar Italijoje jų yra apie 30 tūkst. Sveikatingumo centrų grandinei vadovaujantis Alessandro Agrati pasakojo tokio klientų antplūdžio nesulaukęs per 18 veiklos metų.
9 procentai italų sveikatingumo centruose lankosi kiekvieną mėnesį. Aštuoni iš 10 italų pageidauja ne grožio bet stresą malšinančių procedūrų.
Masažo ir padedančių atsikratyti streso procedūrų pageidaujančių žmonių padaugėjo ne tik Italijoje.
Amerikoje masažą ir atpalaiduojamąsias procedūras siūlančių centrų pajamos išaugo trigubai. „Esame būsimos milijardinės industrijos pradžios liudininkai", - pareiškė Baltųjų rūmų patarėjas ekonomikos klausimais Paulas Zane‘as Pilzeris.
Jis sveikatingumo centrų bumą palygino su aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kilusiu kompiuterių ar praėjusio amžiaus pradžioje atsiradusiu automobilių bumu.