Geriau žvirblis saujoje nei briedis girioje. Šią patarlę, regis, prisiminė verslininkai, vietoj pinigų sutikdami vieni iš kitų imti kompiuterius, baldus, butus ar batus.
„O mums — nei žvirblio, nei briedžio“, — rūškanais veidais dejuoja ant išlikimo ribos balansuojančios ir masiškai darbuotojus atleidžiančios Alytaus „Snaigės“ žmonės.
Girdėdami apie įvairiausia produkcija tarpusavyje atsiskaitančius verslininkus ir prisimindami netolimą praeitį, darbo netenkantys alytiškiai neprieštarautų, kad įmonė bent dalį kompensacijų padengtų šaldytuvais.
Tokią išeitį siūlė su valdžios pasiūlytomis sumažintomis išeitinėmis kompensacijomis nesutinkantys „Snaigės“ darbuotojai. Tačiau bendrovė savo produkcijos dėl kompensacijų purkštaujantiems darbuotojams dalyti neskubėjo, aiškindama, kad tai yra įmonės turtas, kurio turint lengviau derėtis su bankais.
Nei priimtinų kompensacijų, nei šaldytuvų negaunantys „Snaigės“ darbuotojai renkasi prastovas. Jie kasdien atvyksta į įmonę, užsiregistruoja ir nurodytoje vietoje sėdi visą darbo pamainą.
Jų atkaklus sėdėjimas gali duoti vaisių: pinigų didesnėms kompensacijoms „Snaigės“ vadovai surasti nežada, o galimybę atsiskaityti su žmonėms šaldytuvais jie jau svarsto.
Apie tai užsiminta praėjusią savaitę „Snaigėje“ vykusiame susitikime su šalies profsąjungų vadovais.
Tačiau galimybė dalį kompensacijos gauti šaldytuvais vilioja anaiptol ne visus „snaigiškius“. Jie neabejoja: parduoti šaldytuvą net ir už gerokai mažesnę nei parduotuvėje kainą šiais laikais nebūtų lengva. O neturinčiam pinigų bedarbiui kokia nauda iš tuščio, kad ir naujo, šaldytuvo?
„Kokį smulkų, pigesnį, kasdieniškesnį daiktą dar ir dabar būtų lengviau parduoti“, — įsitikinę „Snaigės“ darbuotojai.
Anot jų, bepigu buvo prieš porą metų bankrutavusios „Alytaus tekstilės“ darbininkams, kuriems vietoj vėluojančių atlyginimų leista 1—2 mėnesio atlyginimus pasiimti siuviniais ar audiniais už perpus mažesnę kainą nei parduotuvėje.
Patalynės komplektą parduoti daug lengviau nei šaldytuvą, be to, prieš porą metų žmonės viską mieliau ir pirko.
Bet ką tuomet kalbėti statybos įmonėms, su kuriomis užsakovai vietoj pinigų atsiskaito pastatytais butais? Jų pirkėjų ir su žiburiu ieškodamas dabar sunkiai berasi.
Todėl nenuostabu, kad statybininkai, apie tokį atsiskaitymo būdą išgirdę, iš piktumo ir apmaudo net dantimis griežia, bet kito pasirinkimo neturi: neimdamas butų užsakovo bankroto gali sulaukti greičiau nei pinigų už atliktus darbus.
Tokie priverstiniai natūriniai mainai — menka paguoda. Jie jau tapo ir kai kurių įmonių bankroto priežastimi. Kas iš to nekilnojamojo turto, kai bankas jo kaip užstato neima ir paskolų neduoda, o įmonė apyvartos lėšų neturi?
Bet patinka mums ar ne, sunkėjant krizei, natūriniai mainai į mūsų gyvenimą braunasi vis labiau. Optimistai tikina, kad toks atsiskaitymas geriau negu skolos.
Suvokdamas natūrinių mainų neišvengiamybę, vienas Rusijos verslininkas net įsteigė atsiskaitymo prekėmis centrą, ketindamas sukurti prekių keitimosi tarp stambių įmonių sistemą. Jis įsitikinęs, kad tokia sistema gali pakeisti pinigus. Nemokumo krizės krečiamoje Rusijoje natūriniai mainai grįžta ne tik į atsiskaitymą tarp įmonių: atlyginimai žmonėms čia irgi jau mokami prekėmis. Ir ne bet kokiomis.
Vienas Krasnojarsko krašto kombinatas, negalėdamas išmokėti atlyginimų darbuotojams, pasiūlė šaldytų jūrų produktų ir ikrų. Žmonės sutiko, juolab kad rinkoje kilogramas ikrų kainuoja 2—2,5 tūkstančio rublių (150—188 litus), o kombinatas juos įvertino 1,5 tūkstančio rublių (113 Lt) už kilogramą.
Tačiau ikrais atlyginimą gavusiems žmonėms pragyventi nebuvo lengva — šimtai kilogramų delikateso nebuvo itin paklausi prekė.
Bet rusai guodžiasi, kad priprasti prie gyvenimo natūrinių mainų sąlygomis jiems nebus sunku: juk daugelis dar nepamiršę patirties, įgytos prieš dešimtmetį per šalį krėtusią krizę. Tokios patirties sočiai turi ir lietuviai. Pinigų stokojančių įmonių atsiskaitymas su darbuotojais anuomet kartais primindavo anekdotines situacijas.
Iki šiol prisimenama, kaip Kaune karstus gaminanti įmonė, pristigusi pinigų, vietoj atlyginimų darbuotojams pasiūlė gaminamą produkciją, o to paties miesto apatinio trikotažo siuvėjai vietoj algos gavo dešimtis liemenėlių.
Dauguma darbuotojų stojo už turgaus prekystalio ir taip atsiėmė bent dalį atlygio.
1999-ųjų pavasarį „Šiaulių maistas“ darbuotojams siūlė atsilyginti mėsos gaminiais. Paklausiausios buvo ilgesnį realizavimo terminą turinčios rūkytos dešros: jas šiauliečiai pardavinėjo vaikščiodami po miesto įstaigas.
Tuo metu žemdirbiams įsiskolinę „Marijampolės pieno konservai“ kaimiečiams siūlė varškės sūrių, sviesto, sutirštinto pieno ir ledų. Tuo buvo patenkinti ne visi, o kai kurie juokavo, kad jeigu jau atsiskaitoma natūra, tai geriau gauti spirito ar degtinės.
Bankrutuojantis Kauno „Inkaras“ anuomet darbuotojams atlyginimą siūlėsi mokėti guminiais batais, bet žmonės nesutiko. Matyt, baiminosi, kad sportbačių taip lengvai neparduos, net ir turguje.
Neturint pinigų, išsiversti galima ir kitokiose situacijose. Per krizę prieš dešimtmetį vienas kaunietis policininkams vietoj baudos už greičio viršijimą pasiūlydavo „Viagra“ tabletę ir abi šalys tokiais mainais likdavo patenkintos.
Netikėčiausių natūrinių mainų istorijai greičiausiai paliks ir ši krizė. Skelbimų puslapiuose jau galima aptikti intriguojamų pasiūlymų: pavyzdžiui, „Rolex“ laikrodį su deimantais siūloma keisti į lengvąjį automobilį, o rąstų pirtį — į visureigį.
„Dabar ką nors parduoti sunku, o susikeisti — įmanoma“, — teigia tokių skelbimų autoriai.
PRIEŠ
Tai — ne išeitis
Kazimieras SVENTICKAS, ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, bendrovės „Vita Baltic International“ direktoriaus pavaduotojas:
„Atsiskaitymas natūriniais mainais — didžiulis žingsnis atgal.
Kai ieškoma išeities atsiskaityti, jie yra geriau negu nieko.
Bet tokia priemonė pateisinama tik išskirtinėmis krizinėmis aplinkybėmis, o vertinant globaliau — tai nėra išeitis.
Tai tik gelbėjimosi šiaudas, kuris gali bet kada nutrūkti, jei neatsiras pagrindas po kojomis.
Mūsų įmonė tokios praktikos dar netaiko ir nė viena įmonė jos taikyti nenorėtų.“
UŽ
Mainai — nieko bloga
Žilvinas ŠILĖNAS, Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyresnysis ekspertas:
„Niūriai į natūrinius mainus nežiūrėčiau. Jie — nieko bloga, tai tik būdas atsiskaityti ar įsigyti norimą prekę.
Blogi yra ne patys natūriniai mainai, o situacija, į kurią patenka įmonė. Nemanau, kad tai necivilizuota priemonė, ypač jei abi šalys sutaria, kad galėtų taip atsiskaityti.
Natūriniai mainai atsiranda tuomet, kai nėra likvidžių lėšų arba hiperinfliacijos sąlygomis, kai pinigai praranda vertę. Mainai suklesti sunkmečiu, bet jie yra labiau padarinys, o ne priežastis. Natūriniai mainai — vienas krizės ženklų, bet nesu tikras, ar tai ženklas, kad jau pasiektas dugnas.“