Ar meno kūriniai būtinai turi būti kuriami jubiliejaus proga, net jei nėra pinigų? O gal geriau sukurti gerą filmą tuomet, kai pinigų bus?
Apie tai – „Lietuvos ryto“ pokalbis su kino kritike Živile Pipinyte.
- Esate Kino tarybos, patariančios, kokiems filmams skirti valstybės paramą, narė. Ar Lietuvos kultūra daug netektų, jei Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejaus proga nebūtų pastatytas šį įvykį vaizduojantis filmas?
- Kino taryba nerekomendavo skirti pinigų filmui apie Žalgirio mūšį. Šis projektas net nėra finansuojamas iš kinui skirto bendro lėšų katilo. Pinigų jam atseikėta iš Lietuvos vardo minėjimo tūkstantmečio programos.
Kino taryba turėjo tik rekomenduoti, kuris iš dviejų konkuravusių projektų labiau vertas valstybės paramos.
Pasisakėme ne už filmą apie Žalgirio mūšį, kurį režisuoja Raimundas Banionis, bet už režisieriaus Šarūno Barto ir dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus filmą apie Pilėnų gynėjus „Margiris“.
- Tuomet kodėl valstybė finansuoja ne Kino tarybos rekomenduotą filmą?
- Didžiausia Lietuvos kino nelaimė, jog politikai vis labiau kišasi sprendžiant, kokius filmus finansuoti. Kaip sovietų laikais – kas prieina prie valdžios, tas ir gauna pinigų.
Todėl vieni kino kūrėjai rengia tarptautinius projektus, o kiti įtikinėja Seimo narius parūpinti valstybės lėšų jų abejotiniems sumanymams. Pavyzdžiui, kelerius metus Seimo nariai verčia skirti pinigų filmui „Sibiro madona“, nors Kino taryba jį įvertino menkiausiais balais.
Politikų įtaka lėmė ir tai, kad būtent filmui apie Žalgirio mūšį buvo skirti pinigai. Mes tik rekomenduojame, o sprendžia kultūros ministras.
Šio filmo paraiškoje nurodyta, kad jam iš viso reikės 17 mln. litų. Tai beveik dvigubai daugiau, nei šiemet skiriama visiems Lietuvos kino projektams, įskaitant ir kino sklaidą.
- Bet turbūt net 17 mln. litų nėra per daug filmui su batalinėmis scenomis?
- Iš tiesų rimtam istoriniam kino kūriniui negana 17 mln. litų. Pavyzdžiui, kazachų sumanytas filmas apie Čingischaną atsiėjo apie 60 mln. dolerių, jo montažui buvo samdomas filmo „Matrica“ montažininkas. O Holivudui net ir tokio dydžio istorinio filmo biudžetas – per menkas.
Todėl tik juokino buvusio kultūros ministro Jono Jučo kalbos, kad Lietuvai reikėtų holivudinio patrauklumo filmo apie Žalgirio mūšį, kai mūsų valstybė geriausiu atveju jam buvo pasirengusi skirti 12 mln. litų.
- Vadinasi, Lietuva ir negali tikėtis, kad bus sukurta patrauklių jos istorinę praeitį vaizduojančių filmų?
- Filmas filmui nelygu. Kino taryba neatsitiktinai rekomendavo Š.Barto projektą. Jis iš valstybės prašė tik 5 mln. litų, o iš viso filmui būtų reikėję apie 12 mln. litų. Pinigų tikėtasi ir iš tarptautinių šaltinių.
Filmo „Margiris“ autoriai neketino daug dėmesio skirti mūšių scenoms. Jie būtų gilinęsi į žmogaus pasirinkimo dramą istorinio lūžio metu, kai Lietuva turėjo žengti pirmą žingsnį į Europą.
Gerą psichologinį filmą istorine tema galima pastatyti daug pigiau negu batalinių scenų prikimštą istorinę dekoraciją.
Tik tam reikia ne vien pinigų, bet dar ir talento.
Tikriems kūrėjams vargu ar yra kokios nors naudos iš sovietinio papročio jubiliejams kurti proginius meno kūrinius.
- Vis dėlto kai 1930 metais Lietuva minėjo Vytauto Didžiojo mirties 500 metų metines, buvo sukurta klasika tapusių romanų, dramų.
- Jubiliejus gali būti svarbus suvokiant valstybės istorinį kelią. Lietuva 1930 metais dar buvo jauna valstybė, kurianti savo ideologinius pagrindus.
Aišku, kad Kazachstanas kūrė filmą apie Čingischaną norėdamas parodyti senas savo valstybingumo šaknis.
Skaitant filmo apie Žalgirio mūšį scenarijų susidarė įspūdis, kad juo irgi tarsi norima pagrįsti lietuvių teisę turėti savo valstybę. Bet ar reikia Lietuvai, ES narei, tai vis dar įrodinėti?