Vyras, žmona ir meilužis stovėjo prieš televizorių ir kartu su visa tauta giedojo Lietuvos himną, tačiau vyras šnairomis vis dėbčiojo į sofą, ant kurios buvo likusi dėmė. Dėmė priminė Lietuvos žemėlapio kontūrus. Tokią situaciją rašytojas S.Parulskis sukuria romane „Murmanti siena“.
Ką apie Lietuvą ir patriotizmą mano romano autorius? Jis sėdi picerijoje ir labai rimtai taria padavėjai: „Kaip brangu. Taigi dabar krizė, alkoholis turi būti dykai dalijamas“. Brendis ir arbata turėtų sušvelninti pirmuosius peršalimo požymius. Taip prasideda mūsų šneka apie lietuvius. Tiksliau – apie žmones, nes apie lietuvius Sigitas Parulskis tvirtina nieko nežinąs.
– Gali jums pasirodyti kvailas klausimas, bet ar esate patriotas?
– Ne, klausimas nekvailas. Problema ta, kad iš savo tėvų, protėvių, mokytojų mes paveldime sąvokas ir paskui joms turime arba automatiškai paklusti, arba sugalvoti savas reikšmes. Sąvokos lieka tos pačios, o turinys kinta. Tėvynė irgi yra viena iš tų sąvokų, kurias kiekviena karta turi iš naujo apsibrėžti.
Aš sakyčiau, kad tauta, tėvynė yra klubas. Tiesiog mes priklausome šitam klubui, patinka mums tai ar nepatinka. Šiais laikais galime rinktis kitą klubą – išvažiuoti į Airiją, Angliją, tapti kitų šalių piliečiais. Tačiau pagrindinis nario bilietas lieka tas pats – tėvynės negali pasirinkti – kaip ir tėvų. Kalba, kultūra, atmintis – šiais dalykais mes mirtinai sukibę su savo tėvynėmis, kad ir kokios tautybės būtume, kad ir kur gyvenimas mus nublokštų.
Aš esu klubo narys, nors ir nelabai uolus. Dažnai nenueinu į susirinkimus. Man labiau patinka individualios sporto šakos. Jaunystėje mėčiau ietį. Ietį žmogus meta vienas, niekada nemeta dviese ar komanda. O Lietuvos sporto šaka – krepšinis. Taigi, tarp mūsų yra šioks toks interesų konfliktas.
Man nepatinka, kai žmonės patriotizmą paverčia kultu. Tie visi svarbūs dalykai – tėvynė, žemė, Dievas mums turėtų padėti išlikti žmonėmis, o ne tapti monstrais, kurie aiškina – rusai lauk, žydai lauk, homoseksualai lauk.
Man nepatinka, kai tėvynės vardu žmonės sau leidžia būti kiaulėmis: jei manau, kad mano klubas geresnis, vadinasi, galiu užmušti kito klubo narį, nes jis nepriklauso mano klubui. Tačiau priklausymas tam tėvynės klubui nėra joks asmeninis nuopelnas. Mylėti tėvynę – įsipareigojimas, o ne privilegija.
– Daugelį patriotų šokiruos romano scena apie Nepriklausomybės atkūrimo akto pasirašymą dviese ant sofos. Neabejotinai būsite apkaltintas nepagarba Lietuvai. Apskritai, kaip seksas susijęs su Nepriklausomybe?
– Man atrodo, kad čia yra labai graži paralelė. Jeigu mūsų gyvenimas nebus pratęsiamas, o jį pratęsti kol kas galime tik tokiu būdu, valstybės nebus. Gyvybės pratęsimas yra pagrindinis sueities tikslas, malonumai sugalvoti vėliau. Meilės aktas man atrodo ne menkesnis už valstybės nepriklausomybės aktą. Politikai dažnai užmiršta, kad valstybė ne tik jie, bet ir kiekvienas žmogus atskirai. Kiekvienas.
– Tačiau tas sueities aktas su po jo likusia dėme ant sofos neatrodo labai gražus ir susijęs su gyvybės pratęsimu.
– Ten jiems nepasisekė. Disharmonijos yra ir intymiame, ir politiniame mūsų gyvenime, nieko nepadarysi.
Be abejo, tai yra tam tikra mano pozicija. Aš esu labiau už individo laisvę, o ne už kolektyvinę sąmonę. Nemanau, kad kolektyvinė sąmonė turi nulemti žmogaus pasirinkimus, nemanau, kad svarbiausiais istoriniais momentais turi viską metęs bėgti prie Gedimino bokšto.
Net ir tokią šventą dieną žmogus yra laisvas mylėtis, valgyti, gerti. Ir mylėdamasis jis galbūt labiau myli tėvynę negu tas, kuris stovi su vėliavėlėmis ir jas pardavinėja. Gerai atsimenu, Sajūdžio laikais chebra taip darė pinigus, matė, kad vėliavėlės yra labai gera prekė.
O dėmė…Tiesiog tos dėmės atsiranda, o jų formos – kaip kam matosi. Gal patriotinis fonas buvo toks stiprus, kad romano herojai net nekaltoje dėmėje matė Lietuvos žemėlapį. Manau, į savo istoriją galėtume kartais žiūrėti ir linksmiau. Kaip vargina šitie rūškani, saldaus dvasingumo sklidini veidai, kuriuos nutaiso oficialūs asmenys, išgirdę žodį „patriotizmas“!
– Kitoje romano vietoje – laiškas, kuriame pasakojama Vasario 16-osios akto pradingimo istorija. Esą, signatarų pasirašytas Nepriklausomybės aktas atsidūrė spaustuvėje, o ten dirbantis žydas per išgertuves ant jo paserviravo silkę.
– Čia labai lietuviška fantazija. Žydas Lietuvoje visuomet buvo siejamas su silke, nes jie pardavinėdavo silkes. Ir dėl visko, kas atsitikdavo blogai, lietuviams buvo kalti kitataučiai – kas nors, tik ne lietuviai.
Tai labai lietuviška istorija, mūsų nuostatų į kitas tautas esencija. Aplinkybės yra pakankamai tikroviškos, naudota dokumentinė medžiaga.
– Knygų mugėje pristatydamas romaną tvirtinote, kad tarpukario laikais lietuviai turėjo keturis didžiausius priešus – lenkus, rusus, vokiečius ir žydus. Kokie šaltiniai padėjo susidaryti tokią nuomonę?
– Skaičiau to meto knygas, laikraščius. Vokiečiai Klaipėdos krašte, lenkai Vilniuje, puolantys rusai-bolševikai – išorinės pavojų keliančios jėgos. Žydai buvo tarsi vidinė substancija, su jais kartu gyvenome. Kiek pavyko išsiaiškinti, konfliktai su žydais buvo buitinio lygmens.
Mes labai mielai kalbame apie istorinę atmintį, bet kai kurių dalykų atsiminti nenorime. Nenorėčiau, kad lietuviai vaikščiotų su atgailos drabužiais ir bučiuotų žydams užpakalius, bet norėčiau, kad žmonės nebijotų prisipažinti esantys kiaulės. Atsigręžti į save ir suvokti, kad mūsų istorijoje būta negražių dalykų.
Visa ta istorija – turiu galvoj politines intrigas, karus, didvyrius, kovas už Nepriklausomybę, atsiprašant, yra toks šūdas. Tai yra taip vulgaru ir ciniška.
– Kodėl?
– Geras pavyzdys būtų elgesys su moterimis. Buvo laikas, kai moterims neleido kelnių nešioti ir tas laikas nelabai seniai praėjo. Dabar tai atrodo absurdiška, bet anais laikais buvo labai rimta. Visuomeninės konvencijos, tabu, draudimai, taisyklės – vienu metu žmonės dėl jų žudomi, po kelių, keliolikos metų tai tik kvailokas prisiminimas.
Panašiai ir su okupacijomis. Okupantas staiga susigėsta, pasitraukia pats arba yra išvaromas. Bet juk nuo pat pradžios okupacija yra begėdiška kiaulystė, visi tai supranta, nes žmogaus laisvė yra absoliučiai savaime suprantamas dalykas.
Tačiau žmonės dažnai elgiasi kaip vaikai ir šunys. Daro kokią nors šlykštynę ir žiūri – kur riba, kada gausiu per šikną. Hitleriai, stalinai, putinai taip elgiasi. Paskui sugalvojama daug politologinių teorijų, kalbama apie Dievą, istoriją, dar kažką, nors tai tėra šuns ir vaiko logika: kol galiu, kol niekas nedraudžia, dergsiu.
Man istorija tuo negraži, kad ji rašoma krauju ir kažkaip net su džiaugsmu rašoma. Kaip švenčiamos pergalės, kaip garbinami didvyriai, kurie irgi uoliai žudė žmones, nors galbūt ir labai kilnių tikslų vedini. Kas švenčiama, kuo džiaugiamasi? Žmogaus tamsumu, bukumu, idiotiškumu.
Žmogus pasidaro tik nieko nereiškiantis statistinis vienetas: žuvo tiek ir tiek tūkstančių. Šimtų tūkstančių, milijonų. Ir visą laiką ieškome labai svarių, mokslinių priežasčių, o iš tikrųjų priežastis – nenusakoma kvailybė.
Kalbu per daug tiesmukiškai, per daug paprastai, bet už visų labai įmantrių mokslinių teorijų slypi bjauri, kruvina smėlio dėžė, kurioje stipresnis ir gudresnis skriaudžia silpnesnį ir žioplesnį.
– Tačiau kai kurios tautos įstengia tą smėlio dėžę susitvarkyti padoriau. Nuo ko tai priklauso?
– Daug kas priklauso nuo švietimo. Reikia turėti tam tikrus kriterijus, tam tikras bendras vertybes, kad didelė žmonių minia galėtų susitarti.
Be žmonių gebėjimo savarankiškai mąstyti labai lengva manipuliuoti masėmis. Apsišvietusiais, skaitančiais žmonėmis sunkiau žaisti, sunkiau juos papirkti kilogramu dešros ar buteliu alaus.
Dėl to tautos, kurios turi senesnes laisvo klubo tradicijas, lengviau susitaria ir lengviau susitvarko. Lietuviai sunkiai sutaria, nes jiems vis dar mažai rūpi individas, žmogaus privatumas, asmenybė.
– Manote, lietuviai pernelyg maži individualistai? Pasiginčyčiau – man atrodo, kad kiekvienas sau pats labai rūpi.
– Kiekvienas sau – taip. Meilės sau nestokojame, tačiau meilės artimui trūksta. Dėmesys individualumui nėra egoizmas. Egoistas kaip tik labai greitai randa kalbą su minia. Nes egoisto tikslas vienas – pasinaudoti minia ir ką nors laimėti sau. Taip elgiasi dauguma mūsų politikų, nes jie - sumauti egoistai. Aš šneku apie individualumą kaip pagarbą kitaip mąstantiems.
Tik per tokią pagarbą gali pats jaustis laisvas. Tu žinai – jei gerbi kitų laisvę ir pasirinkimą, tai ir tave gerbs. Nuostata „jūs mane gerbkit, o aš ant jūsų dėjau“ yra primityvus egoizmas.
– Kuo svarbi mums tautos praeitis? Kaip turėtume į ją žvelgti?
– Praeitis? Man svarbesnė atmintis. Tiesa, praeitis su atmintimi labai susijusi – be praeities nėra atminties, be atminties nėra praeities.
Kartais atrodo, kad mūsų, lietuvių, atmintis vis dar tėra tokio mitologinio, pasakų lygmens. Mūsų istorija tarsi pasaka: Vytautas girdo žirgus Juodojoje jūroje, kovojame ir nugalime kryžiuočius, skrenda S.Darius ir S.Girėnas. Tik dabar, po antrojo Nepriklausomybės atkūrimo prasidėjo sunkus darbas, lietuviai pradėjo domėtis ne mitologine, o tikrąja praeitimi. Didelį darbą televizijoje daro A.Bumblauskas, kalbėdamasis su E.Gudavičiumi, su kitais istorikais, – toks švietimas labai reikalingas.
Man norėjosi aprašyti XX amžiaus Lietuvą, pasiremiant šeimos kronika. XX amžius yra laikmetis, iš kurio mes visi atėjome, jis suformavo mūsų mąstymus apie tautą. Visos žaizdos, kompleksai, menki džiaugsmeliai ir didelės neviltys yra iš ten.
Mes pranašesni prieš praeitį, nes žinome apie jos egzistavimą, o jinai apie mūsų egzistavimą nežino. Papasakoti praeičiai apie ją pačią – įdomi avantiūra.
– Romane daug nežinios motyvų. Rūsio tamsoje kalintis herojus kenčia nežinią, meilė persipina su nežinia, geriausiu tardymo įrankiu tampa nežinia. Ar nežinia yra tai, nuo ko labiausiai kenčiame?
– Nežinios baimė yra fundamentali žmogaus baimė. Iš esmės tai yra mirties baimė – mus gąsdina ne tai, kad mirsime, mus kankina nežinia, ką reiškia ta mirtis. Uždarymo, įkalinimo, stebėjimo, sienų motyvai romane susiję su įvairiomis žmogaus baimėmis, kurios galbūt ir mane patį kankina. Kai sulaužome tam tikrus tabu, mes patenkame į tuos kalėjimus, savo pačių baimės kalėjimus. Mūsų baimė – didžiausias mūsų kalėjimas. Juokinga, bet žmogus labiausiai bijo savęs.
Dabar visi kalba apie krizę, ir ta krizė irgi iš esmės yra nežinios baimė. Žmonės žiūri ne į tai, kas yra, o galvoja – kas bus. O dažniausiai reikia susiformuluoti sau problemas, kurios kankina, o ne galvoti, kas bus po metų. Bet čia jau gyvenimo būdas. Aš pats nelabai žinau, kaip gyventi, todėl negaliu mokyti.
– Kai telefonu tarėmės dėl interviu ir užsiminiau, kad kalbėsimės apie lietuvius, mestelėjote, kad apie lietuvius nieko nežinote. Kodėl?
– Apibendrinimai apskritai yra labai pavojingas dalykas. Štai sako žmonės – visi manęs nemėgsta, visi tave myli. Kas tie visi? Prašyčiau pateikti sąrašą. Mes dažniausiai apie ką nors kalbame, turėdami galvoje save ir keletą pažįstamų.
Nors Lietuva yra labai maža, vis tiek labai sunku pasakyti, kas yra Lietuva. Dažniausiai mūsų nuomonė yra svetima, mums primesta nuomonė. Visa greitoji informacija suformuoja keistą paviršutinišką įspūdį, kas yra Lietuva, kas yra seksas, kas yra literatūra, kas yra žmonės, kas yra Dievas. Skaitant storesnes knygas ta nuomonė koreguojasi, darosi įdomesnė ir įvairesnė, tačiau žmonės šiais laikais retai turi laiko storesnėms knygoms.
Nesu mokslininkas, todėl negaliu pasidalyti tyrimų rezultatais, pasakyti apie Lietuvą ką nors argumentuoto ir svaraus. Literatūra – visai kas kita. Knygoje nepretenduoju į jokius apibendrinimus, kurie būtų suvokiami kaip sociologiniai ar politologiniai, ar dar kokie nors. Romane veikia literatūros dėsniai, vidiniai knygos, pasakojimo, kompozicijos, pagaliau, estetikos dėsniai, o ne Mozės lentelės kam nors pamokyti.