Tačiau šįsyk kalba ne tik apie kaimyno karvę, bet ir valstybės biudžeto maitintoją – verslą, suriestą į ožio ragą vos per porą mėnesių dėl saliamoniškos A.Kubiliaus ir jo bendraminčių paskubomis sukurptos mokesčių reformos.
Knygos – brangus malonumas, mėsa pigesnė pas kaimynus, koncerto užtenka vieno per metus, o laikraščius skaityti apskritai nesveika. Kai tai supranti, gyventi darosi pigu ir patogu.
Neaišku tik viena – kaip po užsitęsusio tautos pasninko atrodys šalies biudžetas.
Iš tikrųjų biudžeto pajamos yra tik valdžios dantų skausmas. Tegul ji ir galvoja. Bet apie ką ji galvoja iš tikrųjų?
Atrodo, jog ji mano, kad viską gerai padarė, išskyrus tas menkas klaideles, kurias jau ištaisė arba dar taiso, prispausta smulkiųjų verslininkų ir turgaus prekiautojų.
Valdžios rūmuose stresai baigėsi, liko malonioji dalis – skirstyti iš tarptautinių finansų institucijų atplauksiančius milijardus.
Tačiau kol lauktieji milijardai pasieks Lietuvą, streso vėl bus daugiau negu malonumų: įkandin nekilnojamojo turto rinkos žemyn jau ritasi ir kitos ūkio šakos.
Kol kas nė ženklo, kad A.Kubiliaus Vyriausybė būtų pernelyg susirūpinusi dėl sumažėjusio vidaus vartojimo, susitraukusios gamybos, augančios bedarbių armijos, grėsmių šalies eksportui. Mažesni mokesčiai svetur, devalvuojamos kitų šalių valiutos iš pašaknų kerta mūsų gamintojų galimybes parduoti savo produkciją užsienyje.
Premjeras A.Kubilius, tarsi koks sėkmės Sizifas, užridenęs savo prakeiktą akmenį į neįveikiamą kalną, blogų naujienų klausytis nebelinkęs.
Liberalams, kuriems prie delnų priaugusi laisvosios rinkos maldaknygė, svarbiausia, kad buvo panaikintos mokesčių lengvatos (nors ir ne visos, kaip tikėtasi). Todėl jiems džiaugsmo, kaip atrodo, užteks iki šios valdžios kadencijos pabaigos.
Artistų ir dainininkų partijai dėl idealų, rodos, kankintis apskritai neteko. Visos mintys – apie valdžios pyragą: kaip kuo didesnį gabalą atsiriekus ir pelningai jį investavus.
Kuo iš tikrųjų tokios svarbios šios ir kitos, didelės ir mažesnės valdžios silpnybės?
Jos, deja, parodo, kad politinėje sistemoje nėra pozityvios, kuriančios ir atsakingos jėgos, kuria galėtų pasikliauti sunkmečio problemų prislėgta tauta ir vis labiau linkstančios nuo mokesčių naštos verslo bitės.
Ar daug vilčių teikia šiandienės mūsų valdžios užkeikimai, kad tuoj tuoj atplauks į Lietuvą milijardai iš tarptautinių finansų institucijų ir... bulvės vėl žydės?
Ar tikrai žydės? Kaip galima suprasti iš viešos informacijos, visus gautus milijardus valdžia ketina sumerkti į vieną vienintelę būsto renovavimo programą, taip tikintis atgaivinti merdėjantį statybų verslą.
Manoma, kad statybose uždirbti pinigai grįš į šalies rinką. Puiku! Bet kur yra projektai? O kada bus pradėti darbai ir per kiek laiko statybų bendrovės panaudos minėtus milijardus?
Kiek teko domėtis, statybininkai jokių projektų dar akyse nėra matę.
Taigi milijardai, gauti dabar, pelną duotų tik bankams, kuriems vieną dovaną Lietuvos valdžia kartą jau įteikė, o šalies verslas mainais gavo špygą taukuotą. Dabar bus kitaip?
Dar svarbesnis klausimas, kiek milijardinis būsto renovavimo planas turės įtakos visai šalies ūkio sveikatai? Ar tai padės atsigauti kitiems verslams?
Kas žino teisingą atsakymą į šiuos klausimus, manau, neturėtų laukti, kol iš dangaus ims snigti pinigais.
Juk yra būdų, kaip pakovoti už protingus sprendimus ir neleisti valdžiai dar giliau gramzdinti šalį į krizės liūną.