Laisvosios rinkos genuose – brokas

Pasaulį sukrėtusios ekonominės krizės kontekste laisvosios rinkos idėjos išgyvena ne pačius geriausius laikus. Vieni teigia, kad būtent laisvoji rinka lėmė ekonominę pasaulio krizę, kiti sako, kad krizės priežastys glūdi kitur, o laisvoji rinka kaip tik pasaulio ekonomikai gali grąžinti solidų veidą.

Priežastingumas iš tiesų yra viena mįslingiausių sričių – neįžvelgus vieno ar kito svarbaus padėtį lėmusio veiksnio galima padaryti klaidingas išvadas apie reiškinių priežastis. Nuo požiūrio į ekonominę krizę sukėlusias priežastis priklauso ir krizės įveikimo būdų pasirinkimas.

Pažvelkime į ideologines laisvosios rinkos ištakas. Laisvosios rinkos idėjos iš esmės remiasi Lepezan'o suformuluotu principu „laissez faire, laissez passer“, kuris, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „leiskite nevaržomai veikti“, kitaip tariant – „leiskite veikti laisvai“. Varžymai čia suvokiami kaip pančiai, neleidžiantys individui daryti tai, ką jis norėtų daryti, veikti taip, kaip jis norėtų veikti.

Tačiau laisvė nėra automobilio be stabdžių vairavimas, ir būtent todėl liberalizmo doktrinoje yra įtvirtintas principas, teigiantis, kad vieno asmens laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė, t.y. vieno laisvė negali tapti kito nelaisvės priežastimi. Šis teiginys tarytum suvaržo laisvę, įsprausdamas ją į atsakingo naudojimosi rėmus, tačiau įsigilinus darosi aišku, kad tai nėra laisvės apribojimas – veikiau tai yra jos išvadavimas nuo neatsakingumo, piktnaudžiavimo ja ir galiausiai – pačios laisvės idėjos išniekinimo. Žvelgiant filosofiškai, iš tiesų laisvas yra ne tas, kuris leidžia siautėti savo instinktams, godumui ir egoistiškiems naudos troškimams, o tas, kuris sugeba šiuos troškimus suvaldyti, užuot būdamas valdomas jų.

Sakoma, kad Žemė gali užauginti tiek maisto, kad visiems užtektų pavalgyti ir niekas nebadautų, tačiau negali užauginti tiek, kad visi galėtų persivalgyti – o juk dabar, kai vieni persivalgo, kitiems maisto neužtenka. Lygiai toks pat principas veikia ir ekonomikoje – pinigų kiekis yra ribotas, todėl kai vieni jų ima daugiau, kitiems jų lieka mažiau, kai vieni susiperka po kelis ar net keliasdešimtis būstų, kiti neįstengia nusipirkti nė vieno. Išvada čia viena – kiekvienas, imdamas iš gyvenimo daugiau negu reikia oriai jį nugyventi padoriose sąlygose, faktiškai riboja kitų laisvę ir teisę gyventi tokį gyvenimą.

Būdami žmonėmis visi mes turime vienodus požymius, pagal kuriuos esame priskiriami prie žmonių rūšies. Tačiau taip pat kiekvienas žmogus yra individualus ir turi požymius, būdingus jam vienam, taigi kiekvienas yra ir savaip unikalus bei ypatingas. Žmonės, pagal juos vienijančius požymius, yra skirstomi į įvairias grupes, pavyzdžiui, amžiaus, lyčių, tautų, charakterių ir pan.

Taigi mums būdinga tapatumo ir skirtumo vienovė. Tačiau kas žmonių grupes sieja su laisvąja rinka? Ogi tai, kad laisvoji rinka išskiria dar vieną žmonių – finansiškai angažuotų, veržlių ir iniciatyvių žmonių – grupę. Laisvoji rinka išlaisvina pastarųjų veržlumą ir suteikia jiems laisvę veikti, tačiau bėda yra ta, kad veržliųjų žmonių veikimas dažniausiai veikia tik jų naudai. Be abejo, laisvosios rinkos sąlygomis kurdami savo gerovę veržlieji iš dalies kelia ir aplinkinių pragyvenimo lygį, tačiau pastarųjų gerovė tampa veržliųjų žmonių įkaitu ir priklauso nuo jų malonės – darbuotojų gerovę nulemia ne laisvosios rinkos nematoma ranka, o labai konkretūs darbdaviai, kurie skiria savo darbuotojams vienokį ar kitokį darbo užmokestį. Būtų pats laikas atsisakyti anonimiškumą propaguojančios ir laisvąją rinką mistifikuojančios nematomos rankos idėjos – iš tiesų egzistuoja labai konkrečios ir matomos rankos, kurios yra sukertamos priimant sprendimus, kurios pasirašo dokumentus bei sutartis ir taip lemia vienokią ar kitokią įvykių raidą. Be abejo, laisvosios rinkos nematomos rankos triukas patogus, juk negali pareikalauti atsakomybės iš to, kas nėra matoma, tačiau laikas būtų nusimesti anonimiškumo šydą ir prisiimti atsakomybę.

Norisi pridurti ir tai, kad jeigu veržlūs laisvosios rinkos dalyviai būtų išskirtinai sąžiningos, sąmoningos ir kilniaširdės bendruomeninės būtybės, kurioms būtų būdingas pasiaukojantis rūpinimasis aplinkinių gerove, laisvoji rinka turėtų galimybę pretenduoti į geriausiojo iš geriausiųjų pasaulių statusą. Tačiau realybė parodo tikrąjį laisvosios rinkos veidą – vykstančią aršią konkurencinę kovą ir siekį visais įmanomais būdais, taip pat ir nesąžiningais, nugalėti varžovus ir gauti kuo didesnį pelną, dažniausiai kitų gerovės sąskaita.

Pagrindinis laisvosios rinkos variklis – konkurencija, tačiau susiformavę monopoliniai ir oligopoliniai dariniai, o taip pat ir karteliniai susitarimai konkurenciją iškreipia. Kaip bebūtų paradoksalu, iš esmės monopolinių, oligopolinių darinių atsiradimas yra užkoduotas laisvosios rinkos genuose – pats laisvosios rinkos veikimo mechanizmas išprovokuoja jų atsiradimą. Kaip gi tai įvyksta? Laisvosios rinkos variklis yra konkurencija, o konkurencijos variklis yra noras ją laimėti. Noras laimėti konkurenciją verčia plėsti veiklą siekiant užimti didžiąją rinkos dalį, savo rankose sutelkti gamybos išteklius, prekes, paslaugas ir pan. Tai natūraliai veda prie monopolinių ar oligopolinių darinių susidarymo, kartelinių susitarimų tarp kelių stambių verslo ryklių, kurie, vedami bendro intereso – visais įmanomais būdais didinti pelną – nesunkiai susitaria tarpusavyje, sumaniai paslėpdami bet kokius įkalčius.

Faktiškai laisvoji rinka veikia paradoksaliai – pasitarnavusi negausiam oligarchų klano susikūrimui ji ilgainiui tampa pastarųjų įkaite, nes savo rankose sutelkę finansus, pastarieji ima diktuoti rinkos sąlygas. Pasitarnavusi turtuolių atsiradimui laisvoji rinka kartu nustumia didžiąją gyventojų dalį, atimdama iš jų galimybes oriai nugyventi savo gyvenimą padoriose sąlygose.

Laisvoji rinka, skatindama ekonomikos plėtrą, pasitarnavo ir vartotojiškumo kultūros įsigalėjimui, kai vyraujančiu žmogaus vertės matu tapo perkamoji jo galia – kuo daugiau žmogus išgali įpirkti ir suvartoti, tuo didesnė jo vertė, tuo reikšmingesnis jis jaučiasi esąs. Tačiau, kaip minėjome šio straipsnio pradžioje, kai vieni ima iš gyvenimo daugiau negu reikia oriai jį nugyventi padoriose sąlygose, jie apriboja kitų laisvę ir teisę gyventi tokį pat gyvenimą – taigi vienų laisvas pasirinkimas, kitiems reiškia žiaurią lemtį.

Z.Baumano knygoje „Globalizacija: pasekmės žmogui“ teigiama, kad pasaulyje apie 800 mln. žmonių nuolat badauja, o apie 4 mlrd. gyvena skurde. O pasak Jungtinių Tautų ataskaitos apie žmonijos raidą, bendras 358 pasaulio milijardierių turtas prilygsta 2,3 mlrd. vargingiausiųjų pajamoms. Pasak V.Keegano, jeigu 358 milijardieriai, įveikę save, nuspręstų pasilikti sau tik po kokius 5 mln. JAV dolerių, o likusius išdalintų, tai jie faktiškai padvigubintų metines beveik pusės Žemės gyventojų pajamas. „Ir pražystų kuolai“, – priduria V.Keeganas.

Lietuvoje taip pat pakankamai ryški praraja tarp pasiturinčių ir tų, kurie vos išgali sudurti galą su galu. Turtus pasiturintiems, be abejo, sunešė ne pasakų fėjos. Todėl būtų be galo šaunu, jeigu Lietuvos turtingieji pademonstruotų tautiečiams savo kilnumą suteikdami galimybę ir neturtingai, tačiau darbščiai visuomenės daliai gyventi žmoniškąjį orumą atitinkančiose gyvenimo sąlygose. Ir ne deklaracijomis bei populistiniais šūkiais, nuo kurių pavargę žmonės, o realiais darbais, pavyzdžiui, oficialiai paskelbdami savo atlyginimus, pelnus ir įteisindami progresinių mokesčių sistemą Lietuvoje, kaip Didžiosios depresijos metu buvo priversti pasielgti JAV ir Vakarų Europos turtuoliai. Kuolai, be abejo, nepražystų, tačiau tikėtina, kad šie žingsniai ištaisytų laisvosios rinkos genuose esantį broką.