Kelios katės į prieglaudą pateko per pačius žiemos šalčius. Žmonės jas apipylė vandeniu, kad jos greičiau nugaištų. Tik viena katė išgyveno. Kartą pateko ir šratais suvarpyta katė. Visus gyvūnus priglaudžiame, gydome. Tik jei gydymas nebepadeda, atsisveikiname ašarodamos ir užmigdome“, - apie savo kasdienybę pasakoja moteris.
Beveik pusšimtis gyvūnų glaudžiasi nuomojame mediniame name Vilniuje, Žalgirio gatvėje, ir greta stovinčiame namelyje ant ratų. Dar keliasdešimt kačių ir šunų gyvena Ilonos sodyboje.
Rūpintis keturkojais – pagrindinis moters darbas ir pašaukimas. Anksčiau ji dirbo felčere veterinarijos klinikoje, tačiau prieš trejus metus įsteigė viešąją organizaciją „Pifas.lt“ ir jai vadovauja.
Įrodė, kad viskas įmanoma
Sunku net suvokti, iš ko Ilona ir būrys jos globotinių gyvena. Juk kasdien šunis ir kates reikia šerti, sergančius gydyti, be to, mokėti pinigus už nuomojamą medinį namuką. Tačiau moteris tikina, kad viskas įmanoma.
„Įmanoma išgelbėti šimtus gyvybių, turint visai nedaug pinigų. Svarbiausia – noras padėti. Pati nepatikėčiau tuo, jei nebūčiau išbandžiusi“, - šypsosi gyvūnų globėja.
Pagrindinės gyvūnų prieglaudos pajamos – gyventojų skiriami 2 proc. nuo fizinių asmenų pajamų mokesčio. Už šiuos pinigus Ilona nusipirko namelį ant ratų, jį apšiltino ir pritaikė gyvūnams. Kas mėnesį ji moka po 500 litų už namo nuomą.
Aukoja internete
Daug tenka išleisti ir veterinaro paslaugoms. Gyvūnus reikia ne tik gydyti, bet ir sterilizuoti. Per mėnesį šios išlaidos siekia apie 1500 litų, o kartais ir dvigubai daugiau. Tokiems dalykams pinigų aukoja gailestingi žmonės. Interneto svetainėje pifas.lt gyvūnų globėjai aprašo savo problemas, kviečia padėti.
„Kol neužsiėmiau tokia veikla, nežinojau, kad yra tiek daug gerų žmonių, kurie nori padėti. Galvojau, kad aš viena tokia kvaila. Tačiau daug kas myli gyvūnus, tik gal dažnas nedrįsta pripažinti, kad pašeria benamę katę ar priglaudė valkataujantį šunį. Tai lietuviams kažkodėl nėra įprasta“, - stebisi Ilona.
- Iš kur tokia meilė gyvūnams?
- Gyvūnais rūpinausi nuo pat vaikystės. Paskutinį kąsnį jiems atiduodavau. Užaugau Vilniaus senamiestyje. Mūsų seno namo kiemelyje visada atsirasdavo vietos šunims, katėms, balandžiams. Juos globodavome kartu su kaimynais. Tuomet mažiau būdavo benamių gyvūnų.
Mano tėtis taip pat labai mylėdavo gyvūnus. Jis turėjo fotolaboratoriją, joje nuolat glausdavosi benamės katės.
Meile gamtai užkrėčiau ir visą savo šeimą. Kol nebuvo prieglaudos, visus benamius keturkojus parsinešdavau namo. Gyvenome daugiabutyje, bet negalėdavau praeiti pro kenčiantį gyvūną. Vis galvodavau, kad aš čia sėdžiu šiltai ir sočiai, o jie ten šąla lauke.
Abu mano vaikai nuo mažumės įprato rūpintis katinais ir šunimis, o vyras administruoja interneto svetainę.
- Ar pastaruoju metu daugiau gyvūnų atsiduria gatvėje?
- Taip, vis daugiau. Viena priežasčių – griežti įstatymai. Kartais atrodo, kad gyvūnų laikymo namuose taisyklės sukurtos tam, kad kuo daugiau gyvūnų atsidurtų gatvėje. Reikia kaimynų sutikimo, mokėti mokesčius. O juk dabar dar ir krizė atėjo.
Žmonės, išsigandę, kad nebeišlaikys gyvūnų, veža juos pas veterinarus migdyti arba išmeta į gatvę.
Būna, kad gyvūnas auginamas asocialioje šeimoje. Už skolas šeima iškraustoma iš namų, kartu su ja gatvėje atsiduria ir augintinis. Dabar daug kas išvyksta į užsienį. Stebina atsakomybės stoka. Dažnas skambina ir sako: rytoj išvažiuoju, tad keturkoju reikia atsikratyti greitai. O kur tas žmogus buvo vakar ar prieš savaitę, kodėl iš anksto nepasirūpino gyvūnėliu?
Laisvų narvelių mūsų prieglaudoje beveik nebūna. Tik kuris ištuštėja, tuoj atsiranda net keli nauji gyventojai.
- Ar į gyvūnų prieglaudą einate kaip į darbą? Papasakokite apie savo dieną.
- Gyvūnų priežiūra tapo mano darbu. Kasdien atsikeliu, pasirūpinu namiškiais, išleidžiu ketverių metų dukrelę į darželį, devynmetį sūnų - į mokyklą, pašeriu namuose auginamas tris kates ir du šunis ir važiuoju į prieglaudą. O čia laukia daugybė darbų – išvalyti narvelius, išleisti gyvūnus į lauką, pašerti, ligoniukams suleisti vaistų.
Vakarais dažniausiai atvažiuoja gyvūnus namo parsivežti norintys žmonės.
Nemažai laiko tenka skirti ir mokslams, nes studijuoju Kauno veterinarijos akademijoje. Taip pat užsiimu švietėjiška veikla. Kartu su man padedančiais savanoriais lankome mokyklas, kur vaikams stengiamės įskiepyti meilę gyvūnams.
Lietuvoje gyvūnus mylinčių yra beveik tiek pat, kiek jų nekenčiančių. To jau nebepakeisiu. Tačiau labai norėčiau, kad jaunoji karta mąstytų kitaip. Tikiu, kad po 10 ar 20 metų beglobių gyvūnų bus kur kas mažiau nei dabar.
- Kiek gyvūnų per savaitę padovanojate?
- Kartais per savaitę į naujus namus iškeliauja ir dešimt gyvūnų, o kartais nė vieno. Dažniausiai atvyksta šeimos, draugo ieško vieniši žmonės. Sunkiausia gyvūną atiduoti žmogui, kuriuo nepasitikiu.
- Pasitaiko ir tokių, kurie gyvūnus iš prieglaudų susirenka piktiems tikslams?
- Deja, taip. Vieni mažus kačiukus pasiima tam, kad pamaitintų namie auginamus smauglius. Kiti juos naudoja agresyvių veislių šunims dresuoti. Paleidžia kačiuką ir liepia šuniui jį medžioti ir sudraskyti. Tai yra kraupu.
Dažnai prieglaudose ieškomi gražaus kailio katinai. Jie vežami į Kretingos odos perdirbimo kombinatą. Pasirodo, kačių kailis naudojamas įvairiems moteriškiems aksesuarams gaminti, pirštinėms, rankinėms papuošti. Kai apie tai perskaičiau internete, ilgai verkiau, negalėjo tuo patikėti. Kartais gyvūnai superkami ir naudojami medicinos bandymams. Bet Lietuvoje tai yra uždrausta.
- Ar jums teko susidurti su tokiais piktavaliais?
- Kartą man paskambino vyras ir paklausė, ar turiu juodų katinų. Jis sakė, kad jo duktė užsimanė auginti kelis katinus. Man tai pasirodė įtartina, tačiau pasakiau vyrui, kad atvyktų.
Buvau perspėta, kad Vilniuje vienas vyras atvažiuoja taksi ir supirkinėja kates dėl kailio. Kai pamačiau, kad prie mūsų prieglaudos sustojo taksi ir iš jo išlipo vyras, širdis nukrito į kulnus. Greitai ėmiau ieškoti išeities.
Vyras buvo įkaušęs. Pamatęs, kad prieglaudoje yra apie 10 juodų katinų, jis net nušvito. Norėdama išgelbėti augintinius ėmiau meluoti, kad jie visi serga grybeliu, todėl kailis yra pažeistas. Tačiau, tai vyro neatbaidė. Jis ėmė kažkam skambinėti, tartis, siūlė man pinigų, grasino.
Galiausiai išprašėme jį lauk, bet jis neatstojo. Vyras paskambino man vidury nakties, atvažiavo į prieglaudą ir trankėsi reikalaudamas kačių. Tada buvo baisu, tačiau viskas baigėsi gerai.
- Galite papasakoti kiekvieno augintinio atsiradimo istoriją. Kuri jus labiausiai sukrėtė ir įsirėžė į atmintį?
- Liūdniausia istorija – šuns Belgo. Žmonės mums pranešė, kad pakelėje guli šuo. Mes nuvažiavome ir jį parsivežėme į prieglaudą. Jo akys buvo tokios protingos.
Po kelių dienų Belgas atsigavo, pradėjo ėsti, išėjo į lauką. Tačiau, kai nuvežėme jį pas veterinarą, paaiškėjo, kad šuo turi didelį auglį ir jo išgelbėti nebepavyks. Nemoku papasakoti, kaip mes verkėme, kaip gaila buvo to didelio protingo šuns.
Kita istorija nutiko prieš kelerius metus prieš pat Kalėdas. Visur tvyrojo šventinė nuotaika, o man pranešė, kad greitkelyje Vilnius-Kaunas guli partrenktas šuo. Nuvažiavau jo apžiūrėti. Šuo buvo labai didelis, iš jo akių supratau, kad labai kenčia.
Lauke snigo ir lijo. Ėmiau stabdyti automobilius, kad man kas nors padėtų įkelti šunį į automobilį. Prastovėjau gal valandą, tačiau niekas nesustojo. Viena šiaip taip užkėliau tą vargšelį ant antklodės ir nutempiau į automobilį. Nuvežus pas veterinarą, paaiškėjo, kad šunį reikia migdyti, jo sužalojimai nepagydomi.
Ši istorija mano atmintyje įstrigo dėl to, kad tuomet stovėdama plente jaučiausi tokie vieniša ir nelaiminga, niekas nesustojo padėti man ir vargšui šuneliui, žmonės liko abejingi.
- Pastaruoju metu Vilniuje atsirado nemažai skelbimų apie dingusius veislinius šunis ir kates. Ar čia kažkoks naujas verslas?
- Man taip pat skambina žmonės, kurių gyvūnai dingo. Dažniausiai tai - benamių darbas. Jie pavagia šunį, kainuojantį 4000 litų, ir parduoda už kelis šimtus. Tokių nusikaltimų gali daugėti, juk padėtis šalyje darosi vis sudėtingesnė, didėja nedarbas.
Dingusių šunų savininkams patariu kreiptis į policiją ir ieškoti augintinių nuotraukų interneto svetainėse, turguje.
- Ar turite svajonę?
- Trejus metus neturėjau atostogų. Labai norėčiau su šeima nuvykti prieš šiltos jūros.