- Kokia yra jūsų žinia Lietuvos piliečiams, ką jūs siūlote?
- Matydama, kas vyksta šalyje, kas ateina iš pasaulio, maždaug įsivaizduodama, kokios bus Lietuvos raidos tendencijos artimiausius dvejus trejus metus, norėčiau, kad Lietuva pasinaudotų tuo sunkmečiu tam, kad galėtų save pakeisti, apsivalyti ir pasiruošti naujam šuoliui, kurį Lietuva tikrai gali padaryti ir padarys.
- Pakalbėkime apie jūsų pažiūras. Jus remti žada ir socialliberalai, ir Liberalų sąjūdis, gal net Tėvynės sąjunga, tikriausiai bus ir kitų politinių organizacijų, o jūs pati save laikote centro pažiūrų. Ką tai reiškia?
- Lietuvos kontekste tai pirmiausia reiškia, kad esu nuosaikių pažiūrų. Nesu ekstremaliai agresyvi ir norėčiau šalyje suderinti daugelį interesų, nes esu nepartinė. Lietuvos mastu save galėčiau priskirti labai įvairioms pusėms.
Lietuvos socialdemokratijos paskutinis pavyzdys mums paliko praktiškai monolizuotą ūkį, todėl negaliu savęs vadinti socialdemokrate. Jeigu socialdemokratija reikštų socialinės atskirties mažinimą, laikyčiau save socialdemokrate.
Jeigu Lietuvos liberalai siekia užtikrinti žmogaus pažiūrų laisvę, laikyčiau save liberalių pažiūrų. Jeigu konservatyvizmas – tai stipri bendruomenė, stipri Lietuva ir šeima, laikyčiau save ir konservatore.
Kaip matote, esu visų geriausių politinių pažiūrų koncentratas. Norėčiau suvienyti žmones, suvienyti partijų pažiūrų geriausias savybes ir pakviesti visus kartu spręsti ateinančias problemas.
- O jūs tikintis žmogus?
- Taip.
- Vaikštote į bažnyčią?
- Taip.
- Grįžtant prie partijų: sakėte, kad laukiate jų paramos. Kam jums partijų parama?
- Aš kalbėjau ne apie partijų paramą tiesiogiai. Aš kalbėjau apie organizacinę paramą, būtent parašų rinkimą. O partijų paramos tikrai reikės ateityje, jeigu žmonės manimi pasitikės. Lietuva yra parlamentinė valstybė. Be politinių partijų atsidavimo, prezidente negalėčiau dirbti. Kviesčiau partijas paremti tai, ką kartu reikia daryti Lietuvoje.
- Naujosios Vyriausybės mokesčių reforma, švelniai tariant, yra vertinama kritiškai verslo organizacijų, pramonininkų, smulkiųjų ir vidutinių verslininkų, jau nekalbant apie menininkus ir kultūros žmones. Bet jūs šią Vyriausybę giriate. Kodėl?
- Ne tik giriu, bet ir peikiu ten, kur verta peikti. O giriu ne tik dėl to, kad peržiūrėjo mokesčius, bet ir dėl to, kad peržiūrėjo biudžetą, sumažino išlaidas, pritaikė tas priemones, kurios buvo būtinos ir yra būtinos dabar, kad stabilizuotume valstybės finansinę padėtį.
Deja, mokesčių politikos srityje, ypač smulkiojo ir vidutinio verslo srityje, klaidų buvo tikrai neišvengta. Tai sakiau labai viešai. Ir premjerui, ir Vyriausybės nariams, ir finansų ministrui. Labai džiaugiuosi, kad tos klaidos yra taisomos.
- Jūsų populiarumas buvo sukauptas ir be partijų paramos. Ar dabartinė jų parama negali būti žalinga? Juk vis tiek galvojate apie savo strategiją, taktiką rinkimų kampanijos metu.
- Iš karto noriu pasakyti: nepaisant to, kas mane rems, būsiu ir išliksiu nepriklausoma. Jeigu būsiu išrinkta, darysiu tik tuos sprendimus, kurie bus reikalingi Lietuvai. Visi, kas nori, gali remti, tai jų teisė, tačiau aš turiu teisę išlikti nepriklausoma.
- Meilė be įsipareigojimų, ar ne?
- Tokia meilė - iš anos pusės, o aš iš savo pusės pasižadu būti objektyvi visų politinių jėgų atžvilgiu, ypač jeigu tos politinės jėgos norės kartu dirbti ir bendradarbiauti.
- Paklausiu kitaip. Jei šiandien jūs taptumėte Lietuvos prezidente, ar norėtumėte, kad Vyriausybėje finansų ministru toliau dirbtų Algirdas Šemeta?
- Nemėgstu spekuliuoti su žodžiais „jeigu“. Rinkimai dar tik po kelių mėnesių, o tai kaip tik sutaps su pusės metų laikotarpiu, kai dirbs naujoji Vyriausybė. Po pusmečio iš tiesų bus galima labai rimtai įvertinti, ką ji padarė gerai, o kur tikrai buvo klaidos. Tuomet ir darysiu sprendimus. Manau, kad ne tik aš viena, bet ir tardamasi su premjeru bei valdančiąja dauguma, nes atsakomybę reikės prisiimti visiems.
Ateinu ne vadovauti, jeigu ateisiu, o kartu dirbti. Ir dirbti kviesiu visus. Tai svarbiausia mano nuostata.
- Spaudos konferencijoje praėjusią savaitę jūs sakėte, kad kandidatuoti apsisprendėte po sausio 16-osios riaušių prie Seimo. Kas ten buvo tokio įkvepiančio? Ar taiki profsąjungų demonstracija, ar radikalų mėtomi akmenys į Seimo langus, o gal tai, kad policija šaudė guminėmis kulkomis į savo pačių piliečius?
- Labai įdomiai interpretuojate tai, ką aš pasakiau. O pasakiau, kad sausio 16-osios įvykiai padėjo paskutinį tašką, tačiau neminėjau, kas konkrečiai.
Tai nebuvo įkvėpimas. Tai buvo galutinis apsisprendimas, kad, ko gero, man reikia grįžti ir pabandyti padėti savo šaliai, nes pamačiau, kad ne tik ekonominė padėtis sunkėja, bet didėja ir socialinė įtampa.
- O gal jūs tiesiog supratote, kad socialinė įtampa, nepasitenkinimas valdžia yra toks didelis, kad yra puikūs šansai žmogui, nesiejamam su dabartine valdžia ir situacija?
- Jeigu būčiau turėjusi minčių apie puikius šansus, tai būčiau padariusi dar prieš penkerius metus.
- Kada pradėjote galvoti apie prezidento rinkimus?
- Tiktai gruodžio mėnesį. Kai pamačiau, koks laukia nuosmukis ir kaip greit Lietuva keičiasi.
- Ir tikriausiai sulaukusi tam tikrų raginimų pradėti apie tai galvoti?
- Raginimai prasidėjo daug seniau.
- Kaip jums pačiai atrodo, kodėl esate tokia populiari?
- Greičiausiai taip yra dėl to, kad žmonės nepasitiki dabartiniais politikais.Galbūt tai reakcija į sunkmetį, kuris prasideda. Aiškiai ieškoma žmonių, kurie galėtų būti pavyzdžiu, galėtų pasiaukoti ir galvoti ne apie save, o apie šalį ir kitus žmones.
Turbūt turiu panašių asmeninių savybių. Manau, kad galiu taip pasakyti.
- Girdime įvairių svarstymų, kokia turi būti Lietuvos užsienio politika. Ar ji turi remtis pragmatiniais, ar ekonominiais interesais. Turbūt labiausiai išsiskiria užsienio reikalų ministro Vygando Ušacko ir Tėvynės sąjungos nuomonės šiuo klausimu. Kokią jūs matytumėte Lietuvos užsienio politikos esmę?
- Bet kurios šalies užsienio politikos tikslas – ginti savo šalies interesus, išlikti oriai ir pagarbiai elgtis su visais kaimynais. Kol kas Lietuva elgiasi kaip savimi nepasitikinti valstybė, mėgindama draugauti su vienais ir ignoruodama kitus.
- Ką jūs turite galvoje?
- Turiu galvoje mūsų Rytų politiką, buvusios sovietinės teritorijos politiką ir labai mažą dėmesį Vakarų Europai bei pačioms Europos Sąjungos šalims.
- Jūs sakote, kad Lietuvos užsienio politika „užsižaidė“ Gruzijoje, Moldovoje ir nepakankamai gerai plėtojami santykiai su Rusija?
- Aš noriu pasakyti, kad Lietuvos politika iki šiol buvo nesubalansuota. Prioritetai buvo ne Lietuvos, o atskirų grupių ar įpratimo interesai.
- Kaip tai turėtų keistis?
- Tai jau keičiasi. Prieštaravimo tarp valdančiosios daugumos ir užsienio reikalų ministro aš nematau. Pragmatiškumas, nepamirštant vertybių ir orumo, turi būti mūsų užsienio politikos pagrindas.
- Ar galite papasakoti truputį daugiau apie save? Kas yra jūsų šeima, tėvai? Per jūsų politinę karjerą visuomenei apie tai turbūt nieko neteko girdėti.
- Šeima nėra didelė, augau pas tėvelius viena. Abu jie jau iškeliavo, mama jau seniai, tėvelis – pernai. Abu tėvai - lietuviai. Mama gimusi Biržų rajone, tėvelis – Kėdainių. Jie buvo paprasti, kuklūs Lietuvos žmonės. Šeima kukli, nelabai yra ką pasakoti. Šeima buvo darbšti. Darbštumo, atsakomybės išmokė ir mane.
Kaip minėjau, augau viena. Brolių ir seserų, bent jau kiek žinau, neturiu. (juokiasi)