***
– Koks buvo tavo gyvenimas iki išvažiavimo į Belgiją?
– Iki išvažiavimo gyvenau Vilniuje, mokiausi prestižinėje mokykloje, kur spėjau baigti aštuonias klases. Buvau pavyzdinga mokinė, laisvalaikiu lankydavau dainavimo pamokas. Tada vieną dieną mama gavo darbą Briuselyje. Nenorėjau išvažiuoti – buvo gaila palikti mokyklą, draugus, namus. Tada nuspręsta, kad Lietuvoje liks ir tėtis, taigi šeima tarytum buvo padalinta. Aktyviai priešinausi – pirmuosius pusę metų nuo mamos darbo pradžios gyvenau Lietuvoje kartu su tėčiu, tačiau ir pati visą laiką žinojau, kad ilgai taip netruks. Vasarą išvažiavau į Briuselį ir ėmiau ruoštis naujam gyvenimo etapui ten.
– Kokia buvo viso ko pradžia svetur?
- Iš pat pradžių, kaip ir reikėjo tikėtis, buvo sunku – juk nieko ten nepažinojau, viskas buvo svetima. Mokykla atrodė tokia didelė, koridoriai pilni žmonių – senoji nė lygintis negali. Buvo ir šioks toks kalbos barjeras – teko išmokti mintis reikšti svetima kalba, nebijoti suklysti. Nors mokykla turi europinio bakalaureato statusą ir visos pamokos vedamos anglų kalba, suprasdavau toli gražu ne viską – neretai atsakymas į mokytojo klausimą būdavo tik naivi šypsenėlė ir nesusipratėlės žvilgsnis.
Bet su laiku viskas pasikeitė – išmokau nebijoti reikštis, dalyvauti veikloje, po truputį atsirado draugų, pažįstamų. Pripratau prie aplinkos ir ėmiau pritapti. Nors tikėjausi daugybės kreivų žvilgsnių ir nesusipratimų, viso to nebuvo – beveik visi moksleiviai nėra Belgijos piliečiai, tad jie puikiai supranta, kaip jaučiasi naujokas, ir jį toleruoja, pagelbėja, lengvai priima į savo gretas.
– Kaip galėtum palyginti Belgijos ir Lietuvos mokymo sistemas?
- Nuvykus mokytis į svetimą šalį, iškart pasijautė, kokius stiprius pagrindus išsilavinimui suteikia Lietuvos vidurinės mokyklos. Kai kuriose disciplinose buvau kur kas toliau pažengusi už kitus, daugelį dalykų mokėjau iš ankstesnių klasių. Belgijos mokyklose moksleiviai mokomi visiškai kitaip. Priešingai nei Lietuvoje, ten mes mokomės ne iškalti formules ir suspėti pamokos metu išspręsti kuo daugiau uždavinių, o suprasti tai, kas yra reikalinga ir gali būti pritaikoma gyvenime.
Žinoma, formulių reikia, tačiau mes mieliau jas patys išsivedame, išmąstome logiškai, nei išmokstame tam kartui. Juk visko vis tiek neprisiminsi, tai kam save kamuoti?
Asmeniškai man mokytis Belgijoje atrodo lengviau nei Lietuvoje. Ko gero, tai lemia pačių mokytojų požiūris, reikalavimai. Tiesa, šiokių tokių keblumų čia yra – nuo dešimtos klasės moksleiviai dukart per metus – žiemą ir vasarą – laiko sesijų egzaminus.
Dešimtoje klasėje jų būna daugiausia – apie dešimt kaskart, tačiau kiekvienais metais jų mažėja, o ir patys imame priprasti ir žiūrėti į tai paprasčiau. Pradžioje egzaminų rezultatai iš esmės nieko nenulemia – taip mes patys pasižiūrime, kokioje situacijoje esame, ką mokame ir kur dar galima tobulėti, taigi visa tai mums suteikia patirties ir išeina į naudą, tačiau vėlesnėse klasėse verta pradėti stengtis, nes kai kurie universitetai, priimdami studentus, reikalauja sesijų egzaminų vertinimų.
Lemiamais laikomi dvyliktos klasės egzaminai, kurių rezultatai tampa pagrindiniu atrankos kriterijumi. Dar vienas skirtumas yra moksleivių vertinimo sistema. Lietuvoje apsiribojama dešimčia balų ir, esant reikalui, jie suapvalinami į vieną ar kitą pusę, o štai mes turime dar ir vadinamuosius pusinius balus.
Tai reiškia, kad apvalinimas į teigiamą ar neigiamą mokiniui pusę yra kur kas naudingesnis mokytojui, mat toks rezultatas geriau atspindi tikrąsias mokinio žinias. Pavyzdžiui, įvertinimui siekiant 9,5 balo, būtent taip jis ir bus įrašytas. Lietuvoje šiuo atveju į mokinio pažymių knygelę būtų parašytas stambus dešimtukas.
– O kokia kultūrinė mokyklos veikla?
- Čia būna daug įvairių renginių – karnavalų, mugių, kai visi pristato savo šalių maistus ir suvenyrus. Ir pati esu pristatinėjusi Lietuvą, jos papročius, tradicijas ir kultūrą.
Pati mokykla siūlo daug popamokinės veiklos – yra meno, sporto būreliai. Turime savo chorą, kuriame dainuoju, dar groju ukulėle džiazo grupėje. Organizuojame spektaklius, patys statome miuziklus. Viso to nebūtų be mokinių iniciatyvos, kuria greitai užsikrečiama.
Štai besimokydama Lietuvos mokykloje, to nepajaučiau. Galbūt čia įtakos turėjo mokyklos prioritetai – ji vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis, tačiau jaunam žmogui bendravimo, kūrybos ir savirealizacijos jausmo reikia kaip oro. Nesakau, kad kitose Lietuvos mokyklose to nėra – esu tikra, kad kultūrinė veikla ten vertinama taip pat rimtai, kaip ir švietimo, tačiau žiūrėdama iš savo perspektyvos sakau, kad Lietuvoje viso to neturėjau.
– Ar palaikai ryšį su kitais lietuviais Belgijoje?
- Mokykloje lietuvių mokosi išties nedaug, tad maždaug visi vieni kitus pažįstame. Draugų lietuvių turiu vos porą, bet tam įtakos turi skirtingas mūsų amžius – kone visi yra daug jaunesni už mane, taigi neturime daug bendrų interesų.
Dėl mažo lietuvių kiekio mokykloje nėra susidariusių jokių stereotipų, kaip kartais atsitinka su kitų tautybių žmonėmis, tačiau turbūt dėl to apie Lietuvą mažai kas ir gali pasakyti daugiau.
Kalbant apie didžiąją lietuvių bendruomenę Belgijoje yra kuo pasigirti – palaikome ryšį su kitais emigrantais, darome vakarones, kartu švenčiame Užgavėnes ir kitas lietuviškas šventes. Taip pat bendradarbiaujame ir su kitomis Baltijos šalimis – Latvija, Estija. Vasarą kartu šventėme Jonines. Manau, gerai, kad ryšys toks glaudus ne tik su saviškiais, bet ir su kaimynais – Baltijos šalys visada gretinamos ir mokykloje, net draugai dažniausiai būna iš kaimyninių šalių.
– Ar sieji ateitį su Lietuva?
– Šiuo metu ne. Mokyklą baigsiu Belgijoje, studijuoti norėčiau Anglijoje, veikiausiai muziką. Manau, kad ten ir dirbsiu, gyvensiu. Artimiausiuose planuose Lietuvos nematau. Grįžtu čia atostogauti, tačiau tuo viskas ir baigiasi. Neteigiu, kad Lietuvoje nėra perspektyvų – yra, tik man viskas susiklostė taip, kad paprasčiau tampa važiuoti kažkur kitur nei grįžti atgal.
– Tai kur vis dėlto tavo namai?
– Aš europietė. Iš tiesų lankydama Lietuvą jaučiuosi kaip grįžusi namo, bet, nepaisant to, turiu ir dar vienus namus – Briuselyje. Ten irgi namai, ten mano gyvenimas.