Politologų ir apžvalgininkų priminimai, kad prezidento galios Lietuvoje tiesiogiai paveikti ekonominius procesus yra ribotos, liaudžiai nė motais. Žmonės nori jausti kietą tėvišką (ar motinišką) galingo pareigūno ranką. Net tuo atveju, kai saugikliai nuo autoritarinio valdymo letenos sumontuoti Konstitucijoje, Prezidento įstatyme ir kituose teisės aktuose.
Maža, bet šiek tiek yra vilties, kad D.Grybauskaitė galėtų padaryti nemažą įtaką visai kitoje srityje, nei prognozuojama, ir visiems laikams įeiti į šalies istoriją. Tai – moterų teisės.
Taip, aišku, Lietuva nėra šariato valstybė, tačiau iki Skandinavijos šalių ar Jungtinių Valstijų didmiesčių jai dar toli. Vos ne kas dieną policija praneša apie vyrų sumuštas moteris, žmonas, kurias sutuoktinis mėgino padegti kioske, ar sūnus, kurie negyvai uždaužo savo motinas. Jei valdininkės ir verslininkės džiaugiasi išsikovotomis apylygėmis teisėmis, tai provincijos miesteliuose ir kaimuose moterys ir toliau sunkiu fiziniu darbu laiko visus keturis namo kampus. Vienos augina vaikus, pataikauja alkoholikams vyrams, o šiems susidūrus su eiline nesėkme, kenčia, kol šie kumščiais ant jų išlies susikaupusį įtūžį.
Moterys, pasprukusios nuo iš anksto nulemto jų gyvenimo kaime ar provincijoje, didesniuose miestuose susiduria su milžinišku spaudimu daryti karjerą, auginti vaikus ir atrodyti nepriekaištingai.
Išvaizdos kultas Lietuvoje taip sureikšmintas, kad užsieniečiai iš Vakarų Europos ar JAV, viena vertus, stebisi lietuvių grožiu, kita vertus, į jas dažniausiai ir žiūri kaip į tuščiagalves lėles, importą iš Rytų Europos, kuris savoje šalyje patogus, paklusnus ir dar gražiai atrodo.
Kaip Jungtinėse Valstijose Hillary Clinton tapo viltimi milijonams mergaičių ir moterų, o Barackas Obama – afroamerikiečių, taip D.Grybauskaitė, jei būtų išrinkta prezidente, galėtų būti pavyzdžiu jauniausiajai lietuvių kartai.
Jos išrinkimas savaime taptų įrodymu, kad prezidento postas pasiekiamas ne vien pagyvenusiems plačiapečiams dėdėms, dailiai atrodantiems iš po skverno Lietuvą pardavinėjantiems lakūnams ar gimtinėje tik savo apavą laikantiems išeiviams.
Jokiu būdu neskatinu rinkti prezidento dėl jo lyties. Kaip ir bet kur kitur, nugalėti turi stipriausias ir kompetentingiausias. Tačiau jeigu Lietuvos žmonės nuspręstų, kad tokia ir yra eurokomisarė, ji net ir norėdama negalės ignoruoti fakto, kad ji – pirmoji moteris, pasiekusi aukščiausią postą Lietuvoje.
Klausimas, ar ji šia istorine galimybe pasinaudotų, ar išdrįstų būti prezidente-feministe šalyje, kur apie feminizmą masės žino tiek, jog per televiziją keletą kartų matė Mariją Aušrinę Pavilionienę? Kitas klausimas, ar sovietinės lyčių pseudolygybės atmosferoje brendusi eurokomisarė pajėgi būti pozityvi feministė?
Kad taptų pavyzdžiu kitoms, D.Grybauskaitė iš pradžių turės sau suformuluoti, ką jai asmeniškai reiškia būti moterimi prezidente. Tik po to matysime, kaip ji save sieks pateikti viešumoje, kokių iniciatyvų imsis.
Jeigu D.Grybauskaitė taptų prezidente, ji neišvengiamai turės rinktis vieną iš trijų galimybių. Pirma, prisiderinti prie vyrų sukurtos sistemos ir mėgdžioti savo pirmtakus. Feministinėje teorijoje tai plačiai aptartas reiškinys, kai stipri moteris dar nedrįsta būti savimi. Ji kiek galėdama slopina savo individualumą ir stengiasi visose situacijose elgtis taip, kaip elgtųsi vyras. Lyčių lygybę ji suvokia kaip moters gebėjimą tobulai įvaldyti vyriško žaidimo taisykles.
Tokį požiūrį puikiai susumuoja bestseleriu tapusi CNN vykdančiosios viceprezidentės Gail Evans knyga „Play Like a Man, Win Like a Woman“ („Žaisk kaip vyras, laimėk kaip moteris“). Iš esmės tokios pozicijos laikėsi pirmoji atkurtos Lietuvos nepriklausomos Lietuvos premjerė Kazimira Prunskienė. Kiek galima spręsti iš D.Grybauskaitės elgesio Europos Komisijoje, iki šiol ji ėjo valstiečių liaudininkų lyderės pramintu taku.
Antra galimybė – pasekti kitos gerai Lietuvoje žinomos politikės, ilgametės socialinės apsaugos ir darbo ministrės Vilijos Blinkevičiūtės pėdomis. Neseniai žiniasklaidoje nuskambėjo V.Blinkevičiūtės pasisakymai apie tai, kaip karjera jai atėmė galimybę turėti šeimą. Politikė, braukdama ašarą, prisipažino kartais „baltai“ pavydinti savo draugėms, kurios laimingai ištekėjo ir augina vaikus.
Šia vieša išpažintimi eksministrė pripažįsta siekusi karjeros kaip vyras, tačiau dėl to netekusi galimybės turėti tradicinę šeimą, kaip kad to reikalauja konservatyvi Lietuvos visuomenė. Tokia atsakingas pareigas užimančios moters išpažintis mūsų šalyje iki šiol yra daugiau nei pageidaujama. Priešingu atveju, prasidės spekuliacijos: ji – nemoteriška, ji – bejausmė karjeristė, ji – tokia nepatraukli, kad jos niekas „neima“.
Kad tokių spekuliacijų būta, rodo ir V.Blinkevičiūtės išreikšta nuoskauda: „Visiems rūpi tik tai, su kuo aš miegu“…
Tas pats klausimas visuomenei rūpi ir dabartinės kandidatės į prezidentus D.Grybauskaitės atveju. Rūpi tiek, kad jau kelerius metus tęsiasi tyli, tačiau nuolat į viešumą prasiveržianti diskusija apie jos seksualinę orientaciją.
Galima numanyti, kad spekuliacijos šia tema eurokomisarei paskelbus apie savo kandidatavimą, tik pagyvės. Pirmieji atsinaujinančios diskusijos ženklai jau matyti interneto portaluose, tarp jų – ir Lietuvos gėjų bei lesbiečių svetainėje.
Elektroninėje konferencijoje į palyginti aptakų rinkėjos klausimą apie seksualinę orientaciją D.Grybauskaitė atsakė trumpai, bet konkrečiai: „Jei klausiate, ar aš esu lesbietė, ne, nesu“.
Iki šiol pareigūnė laikėsi sėkmingos kovos su tokiomis apkalbomis taktikos – ignoravimo. Galiausiai, D.Grybauskaitė iš tiesų turi visas teises ir galimybes į spekuliacijas apie jos seksualinę orientaciją nekreipti jokio dėmesio. Kas su kuo miega – niekieno reikalas, ypač jeigu žmogus puikiai atlieka savo darbą ir miegamojo reikalai nepersikelia į biurą, kaip kad buvo atsitikę JAV prezidentui Billui Clintonui.
Pasisakymas praėjusios savaitės elektroninėje konferencijoje rodo, kad ateityje D.Grybauskaitės taktika seksualinės orientacijos klausimu gali keistis. Kandidatė į prezidentus pradeda aktyviau neigti įtarimus dėl jos homoseksualumo.
Priežasčių tam gali būti įvairių. Pradedant tuo, kad Lietuvoje homoseksualai yra viena labiausiai diskriminuojamų visuomenės grupių, ir atviras pareiškimas apie savo homoseksualumą padėtų tašką bet kurio politiko karjeroje, baigiant tuo, kad ji paprasčiausiai nėra lesbietė.
Nepriklausomai nuo jos seksualinės orientacijos, veiklos moteriai prezidentei bus. Tačiau rinkėjai, ypač rinkėjos, dar turi laiko pasvarstyti, ar už eurokomisarę verta guldyti galvą taip, kaip kad tai darė milijonai JAV moterų H.Clinton atveju. Ar Briuselyje praleisti metai „permuš“ metus, praleistus Leningrade?
Viena aišku: K.Prunskienės stiliaus feminizmo XXI a. Lietuvai tikrai nereikia.