Tarptautinės organizacijos „Gelbėkit vaikus“ projektų vadovė, socialinė pedagogė Kristina Stepanova kasdien susiduria su vaikais, kurių dienos, o kartais ir naktys bėga gatvėje.
Į šios organizacijos globojamus dienos centrus jie užsuka ne tik pavalgyti, bet ir pasikalbėti, piešti, žaisti – mokytis tokio gyvenimo, su kuriuo jie nesusiduria tėvų namuose.
- Statistika rodo, kad mažėja socialinės rizikos šeimų. O jūs kasdien dirbate su vaikais iš jų. Ar išties skaičiai nemeluoja? – „Lietuvos rytas“ paklausė K.Stepanovos.
- Taip, tokių šeimų mažėja, tačiau prastėja vaikų psichosocialinė sveikata. Ir ne tik gatvės vaikų.
Apklausų duomenimis, Lietuvos vaikai – vieni nelaimingiausių Europos Sąjungoje. Kas tai lemia?
Kad ir tas faktas, jog tėvai savo atžaloms per dieną skiria vidutiniškai tik septynias minutes. Kinta bendravimo kokybė: tėvai nepaklausia, kaip jų sūnums ar dukterims sekasi.
- Tėvams tai neįdomu?
- Manau, kad prie santykių atšalimo prisideda sunki ekonominė padėtis. Suaugusieji rūpinasi materialine gerove, daugiausia dėmesio skiria darbui. Įtampa, kai didelė tikimybė netekti darbo, o drauge ir pajamų, užgožia poreikį bendrauti su vaiku.
Dažnos mažamečių mintys apie savižudybę, vaikai žiaurūs vieni kitiems, mokytojams.
- Dienos centruose lankosi gatvės vaikai. Kokie jie?
- Tai vaikai iš socialinės rizikos grupių – mažamečiai, kurie patiria skurdą, fizinį, psichologinį, taip pat seksualinį smurtą. Dažnai jie yra priklausomi nuo alkoholio ar narkotikų, bėga iš namų, yra nesuvaldomi.
- Socialinės rizikos grupei priklausantys vaikai pas jus ateina dienomis. Į kokią aplinką jie grįžta vakare?
- Tyrimų duomenimis, Lietuvos vaikai Europos Sąjungoje gyvena skurdžiausiai. Skursta net 25 proc. visų šalies vaikų.
Šis rodiklis yra itin aukštas ir grėsmingas.
Man teko dirbti su dviem paauglėmis, kurių kratėsi bendraklasiai.
Mergaitės guodėsi, kad bendraamžiai sako, jog jos dvokia. Išties jų drabužiai ne visuomet būna švarūs. Mergaitės gyvena šeimoje, kurioje nuolat vartojamas alkoholis.
Viena jų – dabar jau septyniolikmetė – dažnai verčiama pati gerti. Rytais, užuot leidę jai išeiti į mokyklą, motina ir vyresnis brolis sodina prie stalo. Jei paauglė atsisako gerti, į ją mėto peilius.
Mergaitė kartą mums parašė: „Esu labai vieniša, neturiu nė vieno artimo žmogaus“.
Vaikai, priklausantys socialinės rizikos grupei, netiki ateitimi. Jie negali atsakyti į klausimą, apie kokią ateitį svajoja, nes nemoka svajoti.
Teko dirbti su trylikametėmis, kurios vartojo narkotikus. Turėjome įtarimų, kad jos teikė seksualines paslaugas norėdamos gauti kvaišalų. Tiesa, tai nebuvo įrodyta.
Gatvės vaikai nekritiškai žiūri į narkotikus.
Dienos centre drauge ruošdamos maistą, su paauglėmis kalbėjome apie lieknėjimo būdus. Mergaitės pasidalijo patirtimi – patarė vartoti kvaišalus, nuo kurių dingsta apetitas, o energija liejasi per kraštus.
- Žinau, kad jums tenka susidurti ir su nėščiomis paauglėmis.
- Į vieną dienos centrą Vilniuje, kuriame dirbame tik su mergaitėmis, ateina penkios jaunos motinos, auginančios kūdikius. Viena jų jau pilnametė, šiuo metu ji laukiasi antrojo kūdikio.
Dažnas gatvės vaikas per savo dar neilgą gyvenimą išgyvena tiek, kiek kitas suaugęs nepatiria per keliasdešimt metų.
Tokia ir vienos šešiolikmetės, kuri būdama keturiolikos pagimdė, istorija.
Ji nuolat patiria alkoholiko tėvo smurtą, buvo išprievartauta iš kalėjimo grįžusių vyrų, vėliau pati sulaikyta už narkotinių medžiagų laikymą.
- Esate sakiusi, kad paauglės dažnai iškreiptai vertina seksualumą. Stengdamosi atrodyti seksualiai jos siekia dėmesio, kurio negauna šeimoje?
- Taip. Vaikai iš socialinės rizikos grupių nemoka įvertinti pasekmių. Ne viena mergaitė susirašinėja su kaliniais, laukia jų grįžtančių ir tiki gražia ateitimi.
Paauglės nesupranta, kad vyrai dėmesį dažnai rodo tik siekdami jomis pasinaudoti.
- Ar į dienos centrus ateina ir tėvai?
- Jie dažniau užsuka tik tuomet, kai žino, kad gaus kokių nors materialių dalykų. Kartais per įvairius projektus turime galimybių duoti patalynės ar drabužių.
- Ar dažnai pasiseka padėti vaikui išbristi iš nevilties?
- Sakoma, kad didelis laimėjimas socialiniam darbuotojui, jei pavyksta padėti vienam vaikui iš dešimties.
Turime šviesių pavyzdžių.
Tarkim, Druskininkų amatų mokykloje yra įsteigtas bendrabutis našlaičiams ir socialinės rizikos vaikams.
Viena mergaitė baigė turizmo administravimo studijas. Ji turi darbą, nuomojasi butą. Tokiu būdu ji atsiskyrė nuo aplinkos, kuri slėgė.
- Vaiko teisių apsaugos specialistai susiduria su atvejais, kai uždarbiauti svetur išvykstantys tėvai Lietuvoje palieka vaikus vienus.
- Mes rūpinamės vaikais tik dienos metu. Vakare jie grįžta namo. Tačiau žinome tokių atvejų, kai mažamečiai lieka be tėvų globos.
Buvo pas mus užsukusi ir viena dažnai į užsienį dirbti išvykstanti motina, klausė, į kokius globos namus galėtų laikinai atiduoti dešimtmetę dukterį.
Toks požiūris pribloškia.
Mums tai priminė šunų viešbutį, kuriame laikinai paliekami augintiniai. Motinai išaiškinome, kad tokiu atveju ribojamos tėvų teisės.
Motinos palikta mergaitė liko gyventi su teta.
Visuomenėje sunyko vertybių sistema. Tiesiog pamirštama, kad vaikui reikia labai paprastų dalykų. Kad ir dažniau pasakyti, jog jį mylite.