Čempione tapusią R.Paškauskienę pirmiausia apgavo tuometis premjeras G.Kirkilas, apsiskelbęs stalo teniso gerbėju, bet nėręs į krūmus, kai su rakete reikėjo parodyti savo sugebėjimus. Vis dėlto įteikti sportininkei įrėmintą popierių su užrašyta 40 tūkst. litų suma politikas suspėjo.
Vėliau R.Paškauskienę, auginančią mažametį sūnų, už nosies vedžiojo Kūno kultūros ir sporto departamentas, pareiškęs, kad įstatymuose numatytai premijai išmokėti kol kas nėra lėšų. Juk ne krepšinio žvaigždė – palauks.
Moteris kantriai laukė ir net sirgdama vis skraidė užsidirbti į Prancūziją, kur atstovavo šios šalies klubui.
Lietuvę išskėstomis rankomis 8 geriausių pasaulio žaidėjų turnyre sutiko kinai, o tėvynė jai teberodė špygą.
Nepraėjus nė šimtui dienų po svarbiausios gyvenime pergalės stalo tenisininkės banko sąskaitoje pagaliau atsidūrė 20 tūkst. litų išmalda, kurią jai numetė biurokratai, nemokantys perskaityti savo pačių sukurtų įstatymų, todėl iš pradžių žadėję dvigubai daugiau. Perpus mažesnę premiją nei žadėta gavo ir čempionę treniruojanti jos motina R.Garkauskienė.
Patarėjai sporto klausimais, departamento vadovai, skyrių vedėjai – visi iki vieno pasirodė esantys neišmanėliai, bet nė vienas nedrįso sportininkės ir jos trenerės net atsiprašyti.
Kita vertus, stalo tenisas, kaip sakyta, – ne krepšinis, kai finansinių bėdų ištiktam klubui pinigų suranda ne tik verslininkai, bet ir vos galą su galu suduriantys pensininkai.
Todėl ir šalies sporto valdžia, pasišildžiusi geriausios tenisininkės šlovės spinduliuose, tikriausiai laukia naujų jos pergalių. Kad galėtų gražiai surašyti savo didžios veiklos ataskaitas. Ir vėl snūstelėti, apsimetusi, jog niekam neskolinga.