Dabar jau ir katinui aišku: rinkimai dar neprasidėjo, o jų baigtis -
jau žinoma. Jeigu pati D.Grybauskaitė ir jos būsimojo štabo nariai bei
rėmėjai sugebės kiek įmanoma dažniau laikyti liežuvį už dantų, ji
yra tiesiog pasmerkta tapti septintuoju Lietuvos prezidentu.
Rinkėjus neretai galima lyginti su rujojančiais gyvūnais. Ypač tai
pasakytina apie laikotarpį po ilgo tautą nuvylusių politikų valdymo,
sutapusio dar ir su ekonominiu sunkmečiu, o taip ir yra dabar.
Ateina pavasaris. Katinai kniaukia naktimis, šunys nutraukia geležines
grandines. Gamta šaukia. Trūks plyš reikia įsimylėti.
Ką? Nesvarbu. Ką nors. Vieną kartą tai gali būti seniai pažįstamas
objektas, kitąkart, priešingai, - visai nepažįstamas. Gali būti gražus, o
gali ir nelabai. Ir niekas jau rujos sustabdyti negali, nes ji prasidėjo.
Prieš 16 metų, 1993-iaisiais, jokie perspėjimai apie grįžtančią komunistų
nomenklatūrą, jokie rašiniai apie prichvatizuotus pastatus, niekas, net šviesios atminties S.Lozoraitis lietuvių neatbaidė nuo aklos meilės AMB. Prieš anuos prezidento
rinkimus liejosi tie patys aistringi superlatyvai, kaip ir šiandien.
Ar mes, lietuviai, vieni tokie rujojantys šiame pasaulyje? Ne, tikrai
ne. Prisiminkime, kaip amerikiečiai dvejus metus svaigo nuo B.Obamos.
Rinkimai - jausmų, o ne proto sritis.
Kiekvienam savo. Amerikiečiai gavo B.Obamą. Lietuviai gaus
D.Grybauskaitę. Pirmuoju atveju kelerius metus tvyrojusi euforija jau
praeina, antruoju - dar tik pradeda taškytis per kraštus.
Ir vis dėlto, ar yra koks nors to rinkimų morčiaus dėsningumas?
O kaipgi! Priešingu atveju, kiekvienas jezerskas ar mazuronis tiktų
rujojančiai rinkėjų tautai, o taip juk nėra, nebuvo ir nebus. Kur slypi
D.Grybauskaitės fenomenas?
Paradoksas, bet svarbiausia yra tai, kad ji - valdininkė. Lietuviai
nekenčia valdininkų, bet slapta jų užimama padėtimi ir galia žavisi,
patys svajoja tapti arba bent jau vaikus išleisti į valdininkus trokšta.
Nepamirškime: tegu ir skirtingose formacijose, bet ir A.Brazauskas, ir
V.Adamkus, prieš tapdami prezidentais, buvo valdininkai. Dainelė „Už
Petrą, už Petrą!“ - taip pat valdininkui buvo skirta.
D.Grybauskaitė nekovojo Atgimimo barikadose, nedalyvavo Sąjūdžio grandus
sunaikinusiose tarpusavio kovose po Kovo 11-osios.
Būsimoji eurokomisarė iki paskutinio skambučio - istorinės Kovo
11-osios - lyg niekur nieko tyliai triūsė KPSS aukštosios partinės
mokyklos dėstytoja. Paskui lygiai taip pat lengvai tapo nepriklausomos
Lietuvos valdininke.
Isterijos dėl KGB rezervistų fone šis eurokomisarės biografijos faktas
mažų mažiausiai reikalautų paaiškinimų. Bet nepamirškime: tai -
rinkiminis morčius. Koks skirtumas su kuo, kai labai labai norisi. Kažkada
konservatoriai taip ir A.Pocių saugumo šefo pavaduotoju padarė.
Būsimoji prezidentė iki šiol, išskyrus epizodą su G.Kirkilo kritika, tik
vykdė įsakymus. Gal ne visada klusniai, bet jei ir prieštaraudavo, tai
ne viešai. Tik gandai apie tai sklandė. Iš čia ir jos mistika kyla.
Vykdė įsakymus tol, kol sulaukė savo valandos. Tokių žmonių reikia
visoms valdžioms. Todėl D.Grybauskaitė buvo ilgalaikė AMB protežė, o
dabar ją be jokios rimtos priežasties dar aistringiau proteguoja AMB
oponentai A.Kubilius su Tėvynės sąjunga ar Liberalų sąjūdis.
Prie V.Landsbergio - finansų viceministrė, prie A.Brazausko - finansų
ministrė ir eurokomisarė. D.Grybauskaitė idealiai tinka ir buvusiems
komunistams, ir megztosioms beretėms, ir liberalams.
Todėl, kad iki šiol jos nebuvo Lietuvos politikoje. Velniai žino, ką
galvojo, bet ji viešai nebuvo nei „už“, nei „prieš“ „Mažeikių naftos“
pardavimą „Williams“. Neištarė nė žodžio per R.Pakso apkaltą. Nerėmė
G.Vagnoriaus kovoje su V.Landsbergiu, ir atvirkščiai. Nieko nesakė apie
VSD skandalą ir pulkininko V.Pociūno žūtį.
Būtų prasižiojusi, nebūtų dabar kandidatė į prezidentus. Į šių tautą
skaldžiusių bylų klausimų atsakymų grafas kiekvienas dabar galime už
D.Grybauskaitę įsirašyti sau patinkantį variantą.
Kaip moteris, lyg ir nelabai tiktų rinkėjoms moterims, kurios trokšta
gražaus vyro. Bet ji juk - ne kokia liaunutė manekenė, o maktinga,
vyrą vienu smūgiu galinti patiesti moteris. Toks pusiau vyras - vien
Rytų kovų juodasis diržas ką reiškia. Tad balsuojant tiks ir moterims.
Žmonės apie ją beveik nieko nežino? Taip, beveik nieko. Tik ir
sensacijos čia nėra. O ką mes žinome apie bet kurį kitą gudrų
valdininką? Irgi nieko. Lietuva - ne žmonių, o valdininkų valstybė.
Ar tai reiškia, kad D.Grybauskaitė negali tapti gera prezidente ir
lietuvių lūkesčių išsipildymu?
Kodėl gi ne? Gali. Rašyti švarioje lentoje - patogiau nei
primargintoje. Antra, dainuojančių, etiką velniop siuntinėjančių Seimo
vedėjų, tapšnojančių prezidentų, bailių liberalų ir kitaip prisidirbusių
politikierių šalyje reikia tiek nedaug: šiek tiek dėmesio žmogui.
Net jeigu D.Grybauskaitei tai bus per sunku (o taip gali atsitikti), ne
bėda. Po miegančiosios gražuolės prezidento poste - tokia buvo
V.Adamkaus antroji kadencija - užteks ir to, kad D.Grybauskaitė kartą
per mėnesį išspardys užpakalį A.Kubiliui ir Seimo daugumai.
Isterijos ir dramų valstybėje bus daugiau. Bet jau geriau isterija ir
įtampa tarp valdžios šakų, nei visoms Seimo daugumos nesąmonėms
pritarianti miegančioji gražuolė S.Daukanto gatvės rūmuose.
Ar išsipildys rujojančių rinkėjų troškimai? Čia jau atleiskite. Jeigu
supainiojote morčių su politika, tai jau ne D.Grybauskaitės, o jūsų
asmeninė problema ir drama. Galų gale visada galima guostis tuo,
kad gyvenimas be morčiaus juk būtų daug nykesnis.