Įdomi, o kartu ir vienareikšmiška yra apaštalų reakcija. Pabandykime ją suprasti. „Po šešių dienų Jėzus pasiėmė su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną ir užsivedė juos nuošaliai ant aukšto kalno. Ten jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sužibo kaip saulė, o drabužiai tapo balti kaip šviesa. Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, kurie kalbėjosi su juo. Tuomet Petras ir sako Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti! Jei nori, aš padarysiu čia tris palapines: vieną tau, kitą Mozei, trečią Elijui“ (Mt 17,1-4).
Apaštalai buvo pakviesti ne tik į fizinę vietovę - Taboro kalno viršūnę. Jie buvo pakviesti į Jėzaus dieviškumo akivaizdą, o kartu ir į Jo žmogiškumo triumfą. Dievo prisiimta žmogaus prigimtis buvo pilna Dievo šventumo. Ne veltui apaštalas Petras tuoj pat siūlosi statyti palapines. Jis siekia lyg „pagauti“, čia žemėje „apgyvendinti“ ar įgyvendinti Dievo šventumą.
Apaštalas Paulius tai ir skelbia šio sekmadienio Epistolės skaitinyje: „Tokia gi Dievo valia – jūsų šventėjimas. Susilaikykite nuo ištvirkavimo! Kiekvienas jūsų teišmoksta laikyti savąjį indą šventai ir pagarbiai, nepasiduodamas nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių, kurie nepažįsta Dievo“ (1 Tes 4,3-5). Taigi, išpažinę Dievo Įsikūnijimą, esame pašaukti tapti Dievo nešiotojais savyje.
Esame „šviesos vaikais“? Taip. Tačiau, dėmėsio!
Tikėjimo neišmanymas ir lengvabūdiškumas mums gali pakišti koją. Labai lengva pasiduoti Taboro vilionei: „gera mums čia būti!“ Ir visgi Taboro kalno viršūnėje išsiskleidusi Dievo šviesa žmogui dar buvo neprieinama. Čia apaštalas Petras negalėjo pastatyti palapinės ir dar negalėjo susibūti su Dievo šventumu. O juk taip prieinama ... ir taip gera!
Taip, gera ir lengva įtikėti Dievo prigimties ir Jo šviesos prieinamumu. Bažnyčios istorijoje apstu Dievo prigimties prieinamumu ir tapatumu pastarajai susiviliojusių krikščionių: gnostikai, montanistai, katarai, įvairaus plauko pranašautojai ar mūsų dienų radikalūs charizmatikai.
Gera ir, iš tiesų, labai lengva susidievinti. Galbūt tai išsprendžia žmogaus nepasitikėjimo savimi ar neįgalumo problemą. Gal sukuria laimės ir net visagalybės iliuziją. O jeigu ir kitus sugebi savaja „dievyste“ įtikinti – nemenkai pasipelnyti. Tačiau visa tai - šėtoniškos puikybės spastai, į kuriuos mūsų dienomis lengvai papuola visur įsismelkiančios „new age“ ideologijos paveikti krikščionys.
Todėl Kristus perspėja apaštalus: „Besileidžiant nuo kalno, Jėzus jiems įsakė: „Niekam nepasakokite apie regėjimą, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš numirusių“ (Mt 17,1-9). Ką reiškia šie Viešpaties žodžiai? Žmogaus Sūnaus Atsimainymas yra dar ne Prisikėlimas. Atsimainydamas įsikūnijęs Dievo Žodis atskleidė savo dieviškąją prigimtį - amžinąją dievystę ir švenčiausios Trejybės asmenų vienybę. Tačiau Dievo Sūnaus prisiimta žmogiškoji prigimtis vis dar buvo neatpirkta ir neprikelta.
Atsimainymas yra tik būsimos tikrovės pažadas.
Taboro šviesa - Šventosios Dvasios bendrystė - atsiskleidė Golgotoje ant Kryžiaus. Šventumas ištekėjo iš atverto Nukryžiuotojo šono. Ant Golgotos aukuro buvo dovanoti sakramentai, kurie ir yra Dievo prigimties – šios pačios tikroviškiausios šviesos - laidininkai. O iki Golgotos mirties ir prisikėlimo Dievo Sūnus vis dar tūnojo mirusios prigimties karalystėje.
Nepasiduokime maloniai tariamos „apšvietos“ ar „švento“ susireikšminimo iliuzijai. Tik Kryžius yra Dievo prigimties atskleistis. Mūsų laukia atgailos dulkės ir tik tuomet prisikėlimas. Atminkime, kad šventumo palapinė (tabernakulis – vieta Švenčiausiam sakramentui rezervuoti) yra ant Aukos stalo. Taip buvo ir yra Apaštalų Tradicijos bažnyčiose. Sugrįškime prie šios vietos, Taboro pažado išsipildymo tikrovės.
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).