Ir šeimos namuose dabar Vytenio nebūna. Ar tai, kad po 31 bendro gyvenimo metų vyras išėjo iš namų, turėjo įtakos ir jo sprendimui šiemet neberengti Kaziuko mugės?
54 metų V.Urba neslėpė, kad trūkinėjantis šeimos gyvenimas prisidėjo prie to. Apsigyvenęs savo įkurtame restorane „Marceliukės klėtis“ jau daugiau kaip pusę metų Vytenis vienas apmąsto prabėgusius metus ir svajoja apie ateitį. Viskas turi susigulėti. Šeimos gyvenime juk kaltų nebūna.
„Rengti Kaziuko mugę padėdavo ir dukra, ir žmona, ir sūnus. Į tą darbą visi būdavo įtraukiami. Šeimyninė ranga, — juokavo Vilniaus restorano „Marceliukės klėtis“ savininkas V.Urba. — Iš paprastos šventelės Kaziuko mugę išplėtojome į didelę, gražią šventę. Net nežinau, kiek kartų ją padidinome, pagražinome. Jai ruoštis pradėdavau prieš pusmetį.
Ekonominė padėtis šiemet neaiški. Kasmet buvo vis sunkiau rasti mugės rėmėjų. Apskambinome pagrindinius rėmėjus — atsisakė pagelbėti. Krizė“.
— Ar šiemet pats suabejojote, ar rengti Kaziuko mugės nebuvote pakviestas? — paklausiau V.Urbos.
— Patys suabejojome ir atsisakėme.
— Gal tam turėjo įtakos amatininkų priekaištai, kad pernai prekybos vietos brangiai kainavo, Vilniaus Gedimino prospekte — net 500 litų?
— Neįmanoma visiems įtikti. Vos pradėję rengti mugę, patyrėme nepasitenkinimo — žmonės buvo pikti, nes pakeitėme kainas. Už prekiavimo vietą vietoj 10 litų ėmėme 30. Jeigu žmogui nedavei vietos Gedimino prospekte ar Pilies gatvėje — jų nebeliko, kalbėdavo, kad kai kas ją gavo per pažintis.
Aš viską dariau už savus pinigus. Surengti šventę reikia didžiulių lėšų, todėl ieškojau rėmėjų. Bet pastaraisiais metais jų vis mažėjo.
— Gal atsisakyti mugės jus spaudė renginių organizavimo įmonė „Concept Events & Media“, ją šiemet rengusi pirmą kartą?
— Tikrai ne. Jie organizuoja visus Vilniaus renginius — eglutės įžiebimo šventę, Kalėdas, Sostinės dienas.
Gerai, kad šiemet mugę rėmė Žemės ūkio ministerija. Kaziukas jau tapo didelio masto — demonstruojami ir tradiciniai amatai, ir kulinarinis paveldas. Anksčiau tie dalykai buvo nustumti į šalį, o reikia juos parodyti.
Ne visi meistrai turi lėšų atvažiuoti į Vilnių, pavyzdžiui, iš Klaipėdos krašto. Bet visi nori dalyvauti Kaziuko mugėje, nes amatininkams ji — pelningiausias renginys.
— Ar nemėginote riboti kiniškomis prekėmis prekiaujančių smulkiųjų verslininkų dalyvavimo mugėje?
— Ribojome. Bet yra kita medalio pusė. Tarkime, žmogus išsiperka prekyvietę odos dirbiniams, o pardavinėja kiniškas kailines šlepetes, ant kurių nėra jokios etiketės. „Įrodyk, kad ne aš tai padariau“, — sako. Jis sumokėjęs už prekiavimo vietą, kaip jį gali išmesti? Tokių dalykų pasitaikydavo, bet ne tiek daug.
— Kiek atsieidavo surengti Kaziuką? Ar tos lėšos grįždavo?
— Galima taip pasakyti — ne vieną 100 tūkstančių litų. Stengdavomės, kad tie pinigai grįžtų.
Jūros šventei skiriama lėšų. Manau, Kaziuko mugė dalyvių ir lankytojų gausa Jūros šventę net lenkia. Norėjau, kad mugė būtų įtraukta į renginio „Vilnius — Europos kultūros sostinė“ programą, rašėme projektą. Tačiau nebuvome išgirsti — mūsų projektas buvo atmestas.
— Ar žmona nepriekaištaudavo, kad mugei išleisdavote dideles pinigų sumas?
— Visą laiką sakydavo, kalbos nėra. Žmonos tokiais dalykais niekada nebūna patenkintos. Bet sugebėjau įrodyti, kad miestui reikia tokio renginio. Kaziuko mugę apibūdinčiau taip — tai mano gyvenimo kūrinys. Pomėgis. Kai šiemet atsisakiau ją rengti, kokias keturias naktis nemiegojau. Gal nereikėjo, gal paskubėjau?
— Ar tiesa, kad rengti mugę atsisakėte ir dėl trūkinėjančio šeiminio gyvenimo?
— Yra tų trūkinėjimų. Ir jie prie to prisidėjo. Su žmona gyvename atskirai. Ji liko gyventi name su sūnumi. Su manimi restorane dirba dukra.
— Jūs išėjote iš namų?
— Tam tikra prasme — taip. Aš gyvenu čia, restorane. Atsinešiau 100 marškinių — esu didelis jų gerbėjas — ir istorinių bei architektūros knygų. Vis žiūrinėju jas vakarais. Stengiuosi perprasti įvairių tautų meną, architektūrą, įvairų kraštovaizdį.
— Jūsų verslo dešinioji ranka — duktė Evelina?
— Taip. Sūnus Ignas — dar jaunas, 17 metų. Evelina — ištekėjusi.
— Turbūt įsižiūrėjote kokią Marceliukę, kad nutarėte išeiti iš namų?
— Kol kas ne, bet ieškosime. Gyvenimas nestovi vietoje. Žiūrėsime, kaip čia bus. Skubotų sprendimų nereikia daryti. Minčių daug, bet kurios teisingos, o kurios — ne, sunku nuspręsti.
— Jūs išėjote visko apmąstyti?
— Taip. Mąstau daugiau kaip pusę metų. Ir šiaip aš nesu labai greitas — man viskas turi susikristalizuoti, susigulėti. Šeimos gyvenime kaltų nėra. Vieno pasiklausai — viena teorija, kito pasiklausai — kita teorija. Ypač visko atsitinka tada, kai pasistatai namą. Rimti žmonės, kurie užsiima skyrybų dalykais, paklausė tiesiai: „Tai turbūt namą pasistatei?“
— Namą įsirengėte neseniai?
— Prieš trejus metus. Anksčiau gyvenome bute. Namas — senoviškas, aukštaitiškas, dviejų galų. Iš lauko — kaimo gryčia, vidus — šiuolaikiškas. Medinis — žiemą šilta, vasarą vėsu. Mediniame name geros gyvenimo sąlygos.
— Gal žmonai verslas buvo per sunkus — dirbti, eiti į priekį, nebankrutuoti?
— Visko būna. Ji buvo komercijos direktorė, atsakinga už virtuvę. Pasirodo čia kartais.
— Kur su Danute susipažinote?
— Vilniuje, „Žiburėlio“ knygyne, Savanorių prospekte. Atėjau į knygyną tais laikais deficitinės knygos — „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykių“. Lentynose jos nebuvo. Tačiau pardavėja pasakė, kad įmanoma ją gauti. Jai buvo juokinga — toks didelis, o ieško paaugliškos knygos. Teko ateiti dar kartą. Nusipirkau tą knygą, po metų vedžiau jos pardavėją.
— Matyt, tas šmaikštuolis Šveikas jums daug metų šnibždėjo: „Imkis Kaziuko mugės, imkis“? Kas paskatino, paprašė ar pats nusprendėte imtis tokio didelio darbo?
— 2000 metais per Sostinės dienas surengiau Pranciškaus mugę. Ji buvo labai vykusi. Dar niekas nebuvo demonstravęs amatų. Rotušės aikštėje buvo skaldomi akmenys, kuliama, malama, krosnyje kepami pyragai ir duona, batsiuviai batus siuvo. Tai buvo didžiulė naujiena.
Savivaldybės kultūros skyriui pats pasisiūliau, kad kaip organizatorius galėčiau imtis Kaziuko mugės. Ir man buvo suteikta ta galimybė.
— Kitais metais po mugę važinėjo lygintuvas, višta, vyko linksmos amatininkų eitynės.
— Mėgome daryti įvairius važiuojančius įrenginius. Kasmet surengdavome po atrakciją. Dėl žaismingumo. Nuo kokio nors automobilio nuardydavome kėbulą, palikdavome tik variklį ir važiuoklę, kad įrenginys judėtų, o viršų aprengdavome kaip mums norėdavosi.
Pirmasis įrenginys — važinėjanti krosnis. Buvo ir įspūdingo dydžio, net trijų metrų aukščio, važinėjanti pintinė. Tai — puiki priemonė nuotaikai pakelti. Po mugę ja vežiojome vaikus, suaugusiuosius. Buvome padarę ir važiuojančią vištą, ir lygintuvą, o pernai — 14 metrų ilgio vikšriuką Tauškaliuką. Šis — pats sunkiausias darbas.
Tais važiuojančiais įrenginiais norėjome į šventę pritraukti publikos, kad ji čia pamatytų tai, ko niekur nebuvo mačiusi, kad turėtų apie ką pašnekėti, pajuokauti. Ypač didelį įspūdį tokia technika darydavo vaikams.
Amatininkų eitynių idėja — iš istorinių šaltinių. Jos iniciatorius — etnologas Libertas Klimka.
Senais laikais eitynėse žygiuodavo geriausi Vilniaus krašto įvairių amatų meistrai. Dalyvauti eitynėse jiems buvo didžiulė garbė. Meistrai nešdavo savo amatų gildijos ar dirbtuvių vėliavą. Taip miestiečiai sužinodavo, kuris meistras — auksakalys, kalvis, siuvėjas, odų dirbėjas — dalyvauja eitynėse.
— Iš kur tas tautiškumo pradas, kai kiti dedasi kosmopolitais, technikos supratimas ir gebėjimas ją perdirbti? Gal jūsų šeimoje buvo labai puoselėjamas tautiškumas?
— Ne. Esu kilęs iš Kėdainių rajono Krakių miestelio. Tėvas dirbo tuomečiame tarybiniame ūkyje ekonomistu, mama buvo pedagogė — dėstė geografiją ir astronomiją. Labai tvirtų tautiškų tradicijų šeimoje nebuvo. Mama negalėjo eiti į bažnyčią, nes buvo mokytoja.
Baigiau Kauno kūno kultūros institutą — būčiau buvęs krepšinio treneris. Kažkada žaidžiau krepšinį tuometėje Vilniaus „Statyboje“. Bet visada norėjau daryti ką nors tokio. Tėvas sakydavo: „Tik nedaryk taip kaip visi“. Mano devizas — viską daryti kitaip. Ieškau formų, medžiagų, stiliaus — kad būtų kitaip.
Aš nuolat ką nors darau. Apie 10 metų rinkau senus daiktus, kurie naudojami tiems įrenginiams. Daugelį metų važinėjau po Lietuvą, ypač Aukštaitiją, ir rinkau senas brikas. Bet dabar nėra tokio daikto, kurio neturėčiau.
— Tai kur tos jūsų brikos įkurdintos?
— Kai kurie daiktai užmūryti sandėliuose, kad sargai nepavogtų. Juos laikau muziejui. Dar mano svajonėse — žemės ūkio technikos muziejus. Jis būtų 20 kilometrų nuo Vilniaus. Kai ką jau darau. Kadangi muziejai nėra pelningas dalykas, jį reikėtų su kuo nors susieti — gal su turizmu, gal su maitinimo įstaiga.
— Kaip nutiko, kad, ruošęsis tapti krepšinio treneriu, metėtės į verslą?
— Turėjau daug verslų. Kokius trejus metus dirbau fotografu, paskui — sporto instruktoriumi, vienu metu — gal keturiuose darbuose. Paskui pradėjau siūti nelegalius džinsus — „Levi Strauss“, „Wrangler“, „Lee“. Už tokius darbus buvo gaudoma, nebuvo galima to daryti. Tuos džinsus veždavome parduoti į Rusiją.
„Perestroikos“ laikais atidariau siuvyklą. Vienu metu turėjau du cechus, dirbo apie 60 žmonių. Pasiūtus drabužius parduodavau Rusijoje. Paskui privatizavau patalpas ir pradėjome restoranų verslą — atidarėme „Marceliukės klėtį“. Liepos mėnesį bus 14 metų.
— Ar iš karto žinojote, kad tai bus tautiškas restoranas — ir savo interjeru, ir patiekalais?
— Tam tikra prasme — taip. Kokius aštuonerius metus tikrai gerai gyvenome. Galėjau sau leisti nusipirkti kokį senovinį traktorių ir kitokios technikos į kolekciją.
— Verslininkai paprastai prikepa daugybę to paties pavadinimo kavinių. Kodėl „Marceliukės klėtis“ — kaip viena, taip viena?
— Restoranų verslas — sunkus. Jei yra tinklas — gal dirbti lengviau, jei du trys restoranai, jie tampa nevaldomi ir dažniausiai ištinka bankrotas. Todėl geriau turėti vieną. Tačiau restorane turi nuolat būti ir viską kontroliuoti.
Laukiame vasaros, kai padaugėja turistų. Kaziuko mugė — vienas pagrindinių pavasario šauklių, kuris viską išjudina. Po Kaziuko viskas klostosi gerai.
— Kokie jūsų pomėgiai?
— Statyti, kurti. Daryti ką nors įdomaus. Manau, kad padarysiu.
Dabar man — apmąstymų metas, sumaištis. Ar reikia miestui ką nors daryti, ar ne? Manyčiau — reikia, bet likau už borto, nes nuo projekto „Vilnius — Europos kultūros sostinė“ buvau nustumtas.
Draugai sako: „Daryk visiškai nuo nieko nepriklausomą renginį. Tokį, kad būtų naujiena“. Turiu vieną gerą mintį, bet viską reikia taip išplėtoti, kad būtų labai patrauklu. Juk liaudžiai reikia duonos ir žaidimų.
— Liaudžiai reikia ir meilės. Gal žadate susitaikyti su žmona ir grįžti namo?
— Kad nelabai. Drauge pragyvenome 31 metus. Bet sunku pasakyti, kaip pasisuks gyvenimo ratas. Mano didžiausia svajonė — rengti šventes.