Pasmerkdami rinkimų kampaniją likti be uždegančios diskusijos, o be jos ji gali priminti tik lėkštą spektaklį.
V.Landsbergis – atsarginis. Tai bent. Kandidatas ypatingam (revoliuciniam?) atvejui.
Kone vienintelis, kurio pokalbiai su komisare nebūtų seniai įkyrėjęs stereotipinių, iš anksto atspėjamų tezių dėliojimas, pragmatiškai nusprendė pataupyti savo laiką ir jėgas.
Olimpinis principas – svarbiau ne laimėti, o dalyvauti ir kovoti – politikoje nebegalioja?
Socialdemokratai savo suvažiavime tai patvirtino žodžiais ir konkrečiais darbais.
Vos prieš dvejus metus LSDP viltimi buvęs G.Kirkilas sudėjo visus ginklus. Jis to nepasakė, bet atsisakymas būti nors kandidatu į partijos pirmininkus pasako daugiau. Lyderystė virto juoda nesėkme.
Lyg bandydamas pasikeisti su gerokai jo gyvenimą pasūdžiusia D.Grybauskaite vietomis, ekspremjeras jau žvalgosi į Briuselį. Kuo toliau nuo savos mėsmalės – tuo saugiau.
Per netrumpą europarlamentaro kadenciją galima atkurti ar sukurti dalykinę reputaciją. Arba bent sočiai atsipūsti.
Europos Parlamentas mūsiškiams atrodo pelnyto politinio poilsio vieta. Dar neišbandytas rojus labiau negu prezidentinė kova traukia ir neišsipildžiusią socialdemokratų viltį V.Blinkevičiūtę.
Ta kryptimi žvelgia ir liberalcentristų pirmininkas A.Zuokas. Prezidentūrai per jaunas. Todėl bandys savo partijoje eiti G.Kirkilo keliu?
Naujuoju socialdemokratų lyderiu tapęs A.Butkevičius net nebando žodžių vynioti į vatą. Prezidento rinkimų jis taip pat nenori, bet ką padarysi, kad jau labai reikia.
Su D.Grybauskaite nekonfrontuos. Bus toks nemielą pareigą atliekantis palydovas draugiškiems pokalbiams.
Per vieną savaitgalį krito paskutiniai kampaniją papildyti dar galėję konkurentai. Žmogiškai galima suprasti. Jie tiesiog neturi to, ko šiandien labiausiai reikia lietuviui.
Reikia ne recepto, kaip įveikti sunkmetį. Ne pinigų. Ne svetimų klaidų sąrašo. Ir ne kaltinimų. Šis gerai pažįstamas repertuaras nė vienam politikui nekeltų nė mažiausių sunkumų. Tik paklausos jis nebeturi.
Šiandien reikia to nežinomo kažko, kas sutelktų ir vienytų. Nėra tiksliai žinančių, kas tai yra. Tai arba atsitinka, arba ne.
D.Grybauskaitei atsitiko – nė nepradėjusi savo rinkimų kampanijos tapo telkiančia figūra.
Gal teisingai parinktas žodis, kuriuo nebuvo iš anksto atstumtas nė vienas žmogus, nė viena politinė jėga. Tik reiškiniai. Gal sudaryta šalies gyvenimo lygtis, kurioje savo vietą pamatė skirtingos pažiūros, įpročiai, socialiniai sluoksniai.
Kas dar šiandien, neinvestuodamas milijonų, galėtų pasiekti nors pusę tiek?
Komisarė nespėjo išleisti nė cento, bet tapo plačiausiai reklamuojamu asmeniu. Kartu sugriovė porą gajausių stereotipų. Pirmasis skelbė, kad neturintis pinigų pasmerktas pralaimėti. Antrasis – kad žiniasklaida nemokamai tik purvą pila.
Niša užimta. Iracionalioje pasitikėjimo ir simpatijų srityje greitų pokyčių nebūna.
Politinio elito reveransas komisarei suprantamas ir logiškas, bet vis tiek gaila. Rinkimai svarbūs ne tik kieno nors pergale ar pralaimėjimu. Nepalyginti reikšmingiau yra tai, kas vyksta iki rezultatų paskelbimo.
Rinkimų kampanijos – galinga proga kalbėti, iki pažaliavimo aiškintis problemas ir ginčytis, kodėl jis arba ji geresnis Lietuvai pasirinkimas.
Tam reikia bent kelių, galinčių kalbėti ta pačia kalba. Kuo jų daugiau, tuo per rinkimų vajų daugiau išlošia visuomenė, taip pat – ir kandidatai.
Šįkart įdomesnį dialogą palaikys vos keli. K.Prunskienė, A.Valinskas. Gal dar L.Graužinienė ir V.Mazuronis. Nedaug.
Bet stebint D.Grybauskaitės fenomeną tikriausiai jau reikia džiaugtis, kad atsirado bent tiek.