Dingstis toms pertvarkoms esą „optimalaus šalies miškų valdymo ir ūkininkavimo miškuose efektyvumo siekimas“. Tačiau kai kurių pertvarkymų rezultatai pasirodė priešingi deklaruotiems siekiams.
1994 m. kažkam šovė į galvą mintis įteisinti kompensaciją miškais už dirbamąją žemę. Netrukus gražiausi medynai tapo kai kurių politikų nuosavybe. Tuometinis miškų ministras prof. Albertas Vasiliauskas vargais negalais sustabdė kompensavimą mišku ir į Miškų įstatymą įrašė, kad Lietuvoje dominuoja valstybinė miškų nuosavybė. Taip buvo lyg ir padėtas taškas miškų išvalstybinimui.
Siekiant patenkinti politikų užgaidas Miškų ministerijos vadovybė atskyrė miškų politinį valdymą nuo gamybos, t. y. įsteigė Miškų departamentą miškų politikai formuoti ir Generalinę miškų urėdiją ūkinei veiklai koordinuoti. 1996 m. Miškų ministerija buvo panaikinta, o miškai atsidūrė po Žemės ūkio ministerijos sparnu. Kitos kadencijos Seimas miškų ūkį perdavė Aplinkos ministerijai. Dabar jau kalbama, kad miškus reikėtų vėl priskirti prie Žemės ūkio ministerijos...
Atkūrus nepriklausomybę sovietmečiu nacionalizuotos privačios miškų valdos pradėtos grąžinti jų teisėtiems savininkams. Taip greta valstybinės atsirado privati miškų nuosavybė. Šiuo metu privatūs miškai sudaro 35 proc. visų Lietuvos miškų. Bet žemės reforma nebaigta – dar apie 15 proc. miškų neturi savo šeimininko. Jie turėtų būti grąžinti savininkams arba perduoti kuruoti valstybiniams miškų valdytojams.
Iki šiol nė vienos kadencijos Seimas kažkodėl nepasirūpino privačių miškų sektoriumi, kuriame nėra jokios valdymo struktūros. Kaip šį sektorių tvarkyti, matyt, politikams neapsimoka sukti galvos – juk tai privati nuosavybė, čia sau sklypo nesukombinuosi. Tad kaip anksčiau, taip ir dabar politikų dėmesys nukreiptas daugiausia į valstybinės priklausomybės miškus. Ypač jis sustiprėjo, kai medienos rinkoje praėjusių metų viduryje staigiai pradėjo kristi apvaliosios medienos kainos.
Pasak aplinkos ministro Gedimino Kazlausko, prasidėję ekonominiai sunkumai dar labiau išryškino miškų ūkyje susikaupusias ir ilgai nespręstas problemas. Pripažinęs, kad valstybiniai miškai Lietuvoje apskritai tvarkomi gerai, ministras pareiškė, jog „šiuos miškus tvarkančios įmonės – miškų urėdijos – labai smulkios (tokių jau seniai nebėra nė vienoje ES valstybėje), turinčios skirtingą, subjektyviais, o ne objektyviais ekonominiais kriterijais nulemtą potencialą, tarp jų egzistuoja didelės disproporcijos administruojamo valstybinių miškų ploto, darbuotojų skaičiaus ir jų atlyginimų, investicijų į miškus ir infrastruktūrą požiūriais.“
Interviu žurnalui „Baltijos miškai ir mediena“ ministras sakė: „Nenormaliai atrodo ir išpūstas miškų urėdijų administracijos darbuotojų skaičius, kai tuo metu tiesiogiai miškuose dirbančių girininkijų specialistų kai kur sumažėjo iki kritinės ribos. Nemažai miškų urėdijų jau dabar susiduria su mokumo problemomis. Įsigilinus į šį sektorių keistai atrodo, kad, priešingai nei daugelyje Europos valstybių, miškų urėdijos iki šiol nemokėjo jokio tiesioginio mokesčio už valstybės miško išteklių naudojimą. Todėl tokio mokesčio įvedimo klausimas, kai visa valstybė susiduria su finansiniais sunkumais, bendrame miškų urėdijų ilgalaikio ekonominio gyvybingumo kontekste taip pat turi būti svarstomas neatidėliojant.“
Kiekvienas naujas aplinkos ministras, kuriam, ko gero, įtaką daro tam tikros suinteresuotos grupės, drąsiai pasiryžta reformuoti valstybinių miškų valdymą. Tačiau nė vienam neužteko kadencijos laikotarpio.
Dar prieš trejus metus Aplinkos ministerijos (tuometinis ministras Arūnas Kundrotas) užsakymu Lietuvos žemės ūkio universiteto (LŽŪU) mokslininkai miškininkai, vadovaujami šios aukštosios mokyklos rektoriaus prof. Romualdo Deltuvo, parengė Lietuvos valstybinių miškų valdymo pertvarkymo studiją. Susipažinę su kitų valstybių miškų valdymu mokslininkai pasiūlė kelis pertvarkymo variantus. Du jų susilaukė gausiausių diskusijų, kurios vis dar tęsiasi. Pagal vieną variantų siūloma sujungti visas dabar esančias 42 urėdijas į vieną, pagal kitą – įsteigti devynias regionines urėdijas.
Pernai užsakyta studija ir privačių miškų sektoriui. Šį kartą mokslininkams bus sunkiau, nes iki šiol privatūs miškai neturėjo jokios valdymo struktūros. Čia ne 42 urėdijos, o apie 240 tūkstančių sklypų sklypelių ir tiek pat savininkų.
Nepaisant, kad nuo pirmosios studijos parengimo praėjo nemažai laiko, tačiau, pasak Aplinkos ministerijos Miškų departamento direktoriaus Valdo Vaičiūno, valstybinių miškų valdymo pertvarka tebėra pradinėje stadijoje. „Vyriausybės programoje numatytos priemonės, tarp kurių yra ir urėdijų skaičiaus mažinimas. Tačiau pirmiausia būtina atlikti valstybinių miškų urėdijų veiklos analizę, įvertinant valdymo, administravimo ir ūkinės ekonominės veiklos efektyvumą“, - „ŪP“ aiškino apie reformos tempus V. Vaičiūnas.
Sunku pasakyti, kada ta miškų valdymo pertvarka pajudės iš vietos, nes dar nėra teisės akto, leidžiančio ją pradėti. Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, „ŪP“ paklaustas, ar komitetas svarstė valstybinių miškų valdymo reformos klausimą, atsakė, jog „dar nėra ką svarstyti, o pokalbių su pavieniais valstybinių miškų pareigūnais buvo nemažai, kalbėta ir apie LŽŪU parengtą studiją. Tačiau miškininkai dar vieningai neapsisprendė, kuria kryptimi reikėtų reformuoti miškų valdymą.“
Kai kurių urėdijų vadovai skeptiškai žiūri į ketinimus pertvarkyti valstybinių miškų valdymą, teigdami, kad veiksminga dabartinė tradicinė struktūra (urėdijos – girininkijos – eiguvos). Jų nuomone, nieko nereikia keisti, tik galbūt patobulinti. Ir ši nuomonė verta dėmesio, nes vos tik pradėjus kristi medienos kainoms Generalinė urėdija parengė ekstremalių situacijų priemonių planą. Generalinio urėdo Benjamino Sakalausko teigimu, šis su urėdijų vadovais suderintas planas padės valstybinėms miškų įmonėms išgyventi sunkmetį.
Valstybės įmonės Dubravos eksperimentinės-mokomosios miškų urėdijos vadovas Kęstutis Šakūnas, „ŪP“ paklaustas, kaip įgyvendinamos ekstremalių situacijjų priemonės, pareiškė: „Mes taikome dar griežtesnes negu numatytos plane. Pvz., vietoj siūlymo sumažinti degalų limitą iki 20 proc., mes sumažinome iki 60 proc. Dirbame ne penkias, bet tik tris dienas per savaitę, todėl atitinkamai sumažėjo atlyginimas – sausį iki 20 proc. Nuo vasario mėnesio jis dar sumažės – iki 40 proc. Tai liečia tik inžinerinį techninį personalą. Tačiau darbininkams atlyginimų kol kas nemažinome. Jeigu ir mažinsime, tai ne daugiau kaip 20 proc. Kai kurie medelyno darbuotojai, labiausiai užimti vasarą, supratę padėtį, pasiprašė nemokamų atostogų. Manau, kad minėtos ir dar daug kitų priemonių padės išsikapstyti iš visą šalį apėmusios krizės.“
Kalbėdamas apie valstybinių miškų valdymo reformas Dubravos miškų urėdas K.Šakūnas akcentavo, jog sunkiausia dabar mažosioms urėdijoms, kurios neturėjo galimybės sukaupti atsarginių lėšų. „Jeigu dar įves miško resursų mokestį, tokios urėdijos gali neišsilaikyti. Dar prieš porą metų siūlėme vieną kaip iš miškų valdymo tobulinimo variantų išlyginti urėdijų pajamų disproporcijas, įsteigiant specialųjį fondą, tačiau į tai nesureaguota. Dabar jau daug kas sako, kad vis dėlto tokio fondo reikėtų“, – teigė urėdas K. Šakūnas.
Tačiau aplinkos ministras G. Kazlauskas vasario 5 d. susitikime su Dzūkijos miškininkais ir Varėnos r. valdžios atstovais pareiškė, kad reformos bus: „Jos bus daromos ne vien tam, kad įveiktume sunkmetį. Krizė atėjo ir praeis. Manau, kad reformų labiausiai prireiks, kai išlipsime iš ekonominės duobės. Kita vertus, nemanykite, kad kas nors kirs per urėdijas ir likusį miškų ūkį lyg kirviu. Taip nebus – reformų imsimės pamažu, pirmiausia atsižvelgdami į miškininkų siūlymus ir pageidavimus.“