Tą istorinę akimirką Aukščiausiosios Tarybos (AT) posėdžių salėje buvo 130 deputatų. Už nepriklausomos valstybės atkūrimą pasisakė 124. Stanislavo Akanovičiaus, Leono Jankelevičiaus, Ryšardo Maceikianeco, Stanislavo Peško, Valentinos Suboč ir Edvardo Tomaševskio balsų tarp jų nebuvo.
Balsuojant šie lenkai susilaikė, o euforijos apimti lietuviai pasidžiaugė, kad jie bent jau nebalsavo prieš.
Patriotiškumo pakilimą jautusi Lietuva guodėsi, kad lemiamą akimirką sudvejojo tik nelietuvių tautybės deputatai. Pastarųjų niekas neklausė — kodėl.
Po kelerių metų jie patys mėgino tai paaiškinti: 1990-aisiais nesupratę istorinio balsavimo svarbos. Didelio susidomėjimo nesulaukę tokie teiginiai nugarmėjo į užmaršties liūną.
Tik bene vienintelis iš šešetuko R.Maceikianecas savo susilaikymą balsuojant istoriniu momentu pavadino klaida ir ne kartą viešai yra pareiškęs dėl to apgailestaujantis iki šiol.
Lietuvoje gyvenantis lenkas, ne sykį buvęs savo tautiečių oponentas, atsakydamas į „Ekstros“ klausimus, prisiminė netolimą istoriją.
— Ar jums dažnai tenka išgirsti klausimą, kodėl prieš 19 metų, kovo 11-ąją, balsuojant už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, susilaikėte?
— Kartais tenka ta tema kalbėti.
Dauguma lietuvių ir lenkų tuo metu skirtingai vertino įvykius, tarpusavyje nebendravo.
Dar pora metų iki nepriklausomybės kai kurie lietuvių ir lenkų kalbomis ėję sovietiniai leidiniai pradėjo rietis tarpusavyje, kurstė antilenkiškas ir antilietuviškas nuotaikas.
Lietuvos lenkus nepriklausomybei „rengė“ laikraštis „Czerwony Sztandar“, kurį skaitė kiekviena lenkų šeima ir kurio vienas pagrindinių tikslų buvo sovietizuoti mūsų tautiečius.
Per rinkimų kampaniją nebuvo galima net užsiminti nepriklausomybės tema, iškart būtume buvę išbraukti ir nurašyti.
Bet buvo ir kitokių lenkų: jie išsyk po balsavimo pareiškė pretenzijų dėl mūsų susilaikymo.
— Ar tai buvo kiekvieno asmeninis sprendimas, ar bendras visų šešių tautiečių susitarimas balsuojant susilaikyti?
— Regis, likus dviem dienoms iki pirmojo AT posėdžio buvome susirinkę aštuoniese.
Tuometis Vilniaus rajono tarybos pirmininkas Anicetas Brodavskis, vienas Lietuvos lenkų visuomenės lyderių, iškart pasakė, kad žmonės mūsų nesupras, jeigu balsuosime už nepriklausomybę. Bet negalėjome balsuoti ir prieš, tad nutarėme susilaikyti.
A.Brodavskis iš dalies buvo teisus: neišsilavinusius, neparengtus, įbaugintus žmones gąsdino nežinomybė dėl ateities.
O Lietuvos lenkų nuomonei turėjo įtakos ir dviprasmiška oficiali Lenkijos pozicija: ji Lietuvos nepriklausomybę pripažino tik praėjus pusantrų metų, po Maskvos pučo įvykių.
— Nebalsavimą už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą vėliau viešai pavadinote klaida ir pareiškėte apgailestaująs. Kada ir kodėl ėmė keistis jūsų pozicija?
— Šis sprendimas, aišku, buvo klaidingas Lietuvos, kuri yra mūsų tėvynė, atžvilgiu.
Bet — lietuviai gal to nesupras — tuo metu mes, būdami lenkų visuomenės atstovai, negalėjome per daug nuo jos atitrūkti, jeigu norėjome būti jos lyderiai ir daryti jai įtaką.
Beveik iškart po balsavimo tapo aišku, kad kitoks mūsų elgesys būtų leidęs perimti iniciatyvą kitiems įtakingiems to meto Lietuvos lenkų veikėjams. Neabejoju, kad jiems vadovaujant būtų buvę priimta negerų sprendimų.
Jie nebūtų sutrukdę Lietuvai pasiekti nepriklausomybę, bet Lietuvos lenkų istorija būtų buvusi gerokai sudėtingesnė.
1994 metais buvau išrinktas Lietuvos lenkų sąjungos pirmininku. Atrodė, kad jau visiems buvo nusibodę konfliktai, jie niekur nevedė.
Sugalvojome statyti lenkų namus. Pastatėme juos Vilniuje, Druskininkuose, Eišiškėse.
O 2000-aisiais tą turtą kone jėga perėmė Lenkų rinkimų akcija ir jie tapo politiniais štabais ir konfliktų rengimo centrais. Viskas grįžo beveik į tą pačią 1989—1991 metų atmosferą.
Mano kitokiam mąstymui ir požiūriui labai daug įtakos padarė praėjusio amžiaus pirmojoje pusėje Vilniuje gyvenusio ir dirbusio Jozefo Mackiewicziaus knygos, ypač: „Provokacijos pergalė“, „Kelias į niekur“, „Nereikia garsiai kalbėti“. Gaila, kad jos negali būti išverstos į lietuvių kalbą — to daryti neleidžia palikuonys.
— Kokios reakcijos ir vertinimų sulaukėte, kai prieš keletą metų pareiškėte apgailestaujantis, kad tąkart nebalsavote už Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą?
— Tų žmonių, su kuriais bendrauju, reakcija buvo vienaprasmiškai teigiama. Kitų — nežinau.
Kol Lenkų rinkimų akcija laikys lenkų visuomenę savo glėbyje, visada bus sunku suprasti, kur yra laisva piliečių valia ir nuomonė, o kur — jiems primesta.
— Ar buvę jūsų bendražygiai taip pat apgailestauja nebalsavę už Nepriklausomybės Aktą? Ar su jais tebebendraujate?
— Man regis, dar yra trys žmonės, kurių nuomonė maždaug tokia pat kaip mano.
Gaila, bet Vilniaus krašte „demokratija“ dabar taip sustiprėjo, kad jeigu pasakysiu, su kuo bendrauju, tie žmonės ar jų artimieji gali turėti nemalonumų.
— Ne kartą ir anksčiau esate pareiškęs kritišką nuomonę apie Lietuvos lenkus, jų nuostatas Lietuvos valdžios ir politikos atžvilgiu.
Net teigėte, kad iki šiol viešai pareikšta parama Lietuvos valdžiai rėmėjams lenkams visada baigdavosi liūdnai. Ar jaučiatės svetimas tarp savų?
— Ar savas yra tik tas, kuris kalba mano kalba? Manau, kad žmonių pažiūros, elgesys, kultūra yra daug svarbiau norint pasakyti, kad esi tarp savų.
Turėjau daug nemalonumų, bet esu laisvas ir laimingas.
Net baisiausiame sapne negalėčiau susapnuoti, kad esu kartu su kai kuriais dabartiniais įtakingais Lietuvos lenkų veikėjais, kad kaip ir jie kalbu 1989 metų kalba.
— Laikote save Lietuvos patriotu?
— Garsus tas žodis patriotas. (Nusijuokia.) Kitos tėvynės aš neturiu. Į ką remtis, jei ne į Lietuvą?
— Bet praleidote istorinę progą tapti Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataru. Apmaudu?
— Jokių privilegijų nenoriu ir nesiekiu, bet manau, kad signataro statuso išaiškinime yra daug moralinės bei teisinės sumaišties.
Nesuprato klausimo svarbos?
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų klubo prezidentė Birutė VALIONYTĖ:
„Mūsų klubas vienija visą Aukščiausiąją Tarybą, išskyrus šešis lenkus, kurie kovo 11-ąją balsuojant susilaikė. Mes jų tiesiog nekvietėme.
Dabar jie aiškina nesupratę, ką Lietuvai reiškia kovo 11-osios aktas, todėl ir susilaikę.
Bet laikas labai gražiai viską sudėlioja į vietas. Tuo metu kunkuliavo aistros dėl lenkų autonomijos kūrimo Vilniaus krašte. O po 15 metų tie žmonės tikino apgailestaują dėl susilaikymo balsuojant.
Aš viešos jų atgailos net negirdėjau. AT buvo trys lenkai, kurie balsavo už Nepriklausomybės Aktą, tai jie kažkada sakė girdėję apie tą atgailą.
Mūsų klubo nariai yra visi aktą pasirašę signatarai ir trys AT deputatai, kurie tuo metu vykdė svarbią valstybinę užduotį Maskvoje.“