Iš pirmo žvilgsnio – geografiniai ginčai, o iš tiesų jie turi didelę politinę ir moralinę potekstę, kuria bandoma sukurti iliuziją, kad esame labiau Rytų, o ne Vakarų bloko dalis.
Kitų ES šalių politikai labai greitai ir ryžtingai pasisakė prieš tokį jų šalies statuso keitimą, tačiau Lietuvoje tvyro gūdi tyla. Ar tai reiškia, kad mes sutinkame, jog priklausome Rytų blokui? Nėra didelė paslaptis, kad daug kas norėtų, jog Rusijos įtakos zona išsiplėstų ir ji įžengtų į ES erdvę. Latvijoje ir Estijoje tokia strategija įgyvendinama pasinaudojant tautinių mažumų korta. Lietuvoje tai daroma menkinat nepriklausomybės pasiekimus ir atkuriant sovietmečio standartus.
Tam pasitarnauja ir mūsų pačių sprendimai. Vis dažniau kalbama, kad reikia naujai ir racionaliai peržvelgti arba, kaip sako pasaulio politikai, „paleisti iš naujo“ – kaip kompiuterį, santykius su Rusija.
Ar mes su tuo sutinkame? Ir, jei paspausime paleidimo iš naujo mygtuką, ar iš mūsų ekranų išnyktų tūkstančiai Sibiro gulaguose žuvusių Lietuvos žmonių ir Lietuvos miškuose galvas padėjusių partizanų?
Sako, reikia žiūrėti į ateitį, ne į praeitį, bet ar medis be šaknų gali išgyventi? Galbūt, jei ketinama jį persodinti kitoje dirvoje.
Tokiam kontekste bandoma parodyti, kad nykstantis skirtumas tarp žmonių, kurie kovojo už Lietuvos nepriklausomybę, ir tų, kurie sąmoningai siejo savo gyvenimą ir karjerą su komunistų partijos ideologijos propagavimu, yra normalu.
Sako, buvo toks gyvenimas, taip reikėjo, bet kaip gi tada Romas Kalanta ir kiti jauni žmonės, paaukoję savo gyvybę dėl Lietuvos laisvės? Nejaugi ir jų aukas laikome beprasmėmis? Ar tai reiškia, kad Loreta Asanavičiūtė, užuot bandžiusi užtverti kelią tankams, turėjo ramiai dėstyti partinėje mokykloje?
Toks požiūris išplauna moralės ribas ir Lietuvos valstybingumo pagrindus. Jei morališkai tapsime priskirti Rytų blokui, tai ir teisiškai gali tapti nesvarbu, kokiai sąjungai Lietuva priklausys – Europos ar Tarybų.
1940 m. Lietuvos politikai bandė remtis vadinamosios „Real Politik“ principais santykiuose su Rusija ir tikėjosi tokiu būdu išsaugoti savo postus ir įtaką. Todėl penkiasdešimčiai metų Lietuva dingo iš Europos žemėlapio.
Tiesa yra ta, kad sovietiniais metais aktyvių komunistų partijos idėjų propaguotojų buvo labai nedaug, dauguma puoselėjo laisvės lūkesčius, ir kaip tik todėl Lietuva sugebėjo atkurti savo valstybingumą. Pasitinkant Kovo 11-ąją verta susimąstyti, kodėl dabar visais kanalais brukama nuomonė, kad viskas vyko atvirkščiai?