Štai profesorius Kęstutis Glaveckas laisvai ir narsiai pakalbėjo apie
lito likimą euro įvedimo momentu. Jeigu jis būtų tik profesorius, nieko
bloga. Bet iš Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininko lūpų
nuskambėję žodžiai apie lito devalvavimą sukėlė paniką.
Laisvė be atsakomybės tampa pavojinga.
Atsakomybė pažymi ribą, kurią peržengus laisvė tampa savivale, o kartais ir nusikaltimu bei nelaisve.
Būti atsakingais policija paragino studentus ir moksleivius,
protestuojančius prieš Gintaro Steponavičiaus aukštojo mokslo reformą.
Kuo pasibaigia jos stoka sužinojome sausio 16-ąją, kai minia abstrakčią
neviltį išliejo daužydama konkrečius Seimo langus, o taikus mitingas
ramiai, gal net abejingai, užleido jai vietą pasišalindamas Vyriausybės
kryptimi.
Kam labiau pristigo atsakomybės - socialinio sprogimo grėsmės
neįžvelgusiai Vyriausybei, taikaus mitingo, su neplanuotu tęsiniu,
rengėjams ar akmenų mėtytojams?
Geriausia, jeigu kiekvienas laisvai suranda savikritišką atsakymą.
Ar nepristigs atsakomybės tie patys policininkai, ugniagesiai,
muitininkai, nepriklausomybės atkūrimo dienos išvakarėse nustarę imtis protesto akcijų prieš finansavimo mažinimą?
Visi norime šiandien uždirbti daugiau nei vakar. Bet pasaulyje siaučia
Lietuvą iš visų pusių spaudžianti krizė. Išsipūtusi ekonomika
traukiasi kartu su galimybėmis. Visuomenė nebeišgali už viešąsias
jai teikiamas paslaugas šiandien mokėti tiek, kiek mokėjo vakar.
Esame laisvi paklausti: ar pareigūnai turi būti išimtis, kurios nepalies
biudžeto išlaidų mažinimo dalgis?
Jų darbas reikalingas. Bet ne mažiau svarbus gydytojas, mokytojas,
gatvių tvarkytojas. Daug reikšmingų, nors ir ne taip matomų, dalykų
nuveikia ir amžinai koneveikiami valdininkai.
Kaip jiems visiems paaiškinti, kodėl policininkas ir muitininkas gali
sunkiu metu išsaugoti esamą, tegu ir kuklią, gerovę, o jie - ne?
Verslo bendrovės per kelis mėnesius drąstiškai sumažino atlyginimus,
atleido dešimtis tūkstančių darbuotojų, vėl mažins algas ir vėl
atleidinės iš darbo.
Pareigūnams gresia tik viena iš šių blogybių. Palyginti su verslu, jie
visada uždirbdavo mažiau, bet turėjo nepalyginti daugiau socialinių
garantijų.
Ir svarbiausią privilegiją - net sunkmečiu, kai gatves užtvindo
bedarbiai, turėti darbo vietą ir kas mėnesį gauti nors ir sumažėjusią
algą.
Pagunda padaryti statutiniams pareigūnams išimtį - didelė. Bet jeigu
netrukus mažinant biudžeto išlaidas dviem, gal net trim milijardais
litų, jie bus apeiti, ar netapsime panašūs į policinę valstybę?
Tokią, kurios valdžia bando išsilaikyti įsiteikdama jėgos struktūroms, o
šios gerovę išsaugo šantažuodamos socialinių sprogimų bijančią valdžią.
Lygiai taip pat Vyriausybę gali prispausti ir visos kitos socialinės
grupės. Ir laimėti, kaip laimėjo smulkiaisiais prekybininkais
prisidengę mėsos kontrabandos vežėjai prieš kasos aparatus turguje, o
tuo pačiu - legaliai prekiaujančius žemdirbius.
Kas tuomet? Laisvė sugriūti kartu.
Regis, profesinės sąjungos, dar visai neseniai atradusios savo
telkiančią jėgą ir išmokusios išvesti žmones į gatves, neturėjo laiko
pasvarstyti: kaip keičiasi jų vaidmuo, kai laisva, gerovės pakilimą
išgyvenusi šalis patenka į krizės suktuką.
Tuomet lengva šantažuoti valdžią. Bet tai - taip pat kelias į niekur.
Sunkmečiu atsakingų profesinių bendruomenių vaidmuo - stebėti, ar kuri
nors grupė nėra diskriminuojama arba išskiriama.
Nacionalinio pareigūnų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas
Vytautas Bakas apie tai nekalbėjo.
Lygindamas skirtingą padėtį, tai daryti ir lyg pabandė Ugniagesių
gelbėtojų profesinių sąjungų susivienijimo pirmininkas Saulius Džiautas.
Tačiau pagrindinis motyvas vis tiek liko tas pats - taupymo
vajus negali paliesti pareigūnų todėl, kad jie - dabar ypač svarbūs pareigūnai.
Nepavadinsi atsakingu ir premjero Andriaus Kubiliaus sprendimo pasiųsti
kalbėtis su pareigūnais savo atstovą spaudai, kuris jiems - vis dar
labiau aktorius iš serialo „Nekviesta meilė“ nei politikas.
Pirmasis sąstingio vėsą pajutęs verslas pirmasis ir suprato: švęsti galima ir po vieną, bet vieno, saugiau perplaukusio krizę nebus. Juk koks skirtumas, ar nuskęsi per vidurį, ar arčiau kranto. Tiek tos laimės, jeigu išlipsi vienas. Iš to ir atsirado nacionalinio verslo susitarimo idėja.
Laisvė veikti, spręsti ir apsispręsti neturi absoliučiai aiškių
teisingumo formulių.
Tai - ieškojimas. Kartais labai sunkus. Bet tokia ir yra nepriklausomybė. Pirmiausia – atsakomybės našta. Kiekvienam asmeniškai, o po to – visiems kartu.
***
Šis „Lietuvos ryto“ apžvalgininkės R.Sotvarienės komentaras šiandien perskaitytas per Lietuvos radiją.