Bet yra ir kitas pasaulis. Pora tūkstančių kilometrų į pietvakarius - gyvenimo taurė ta pati, vilties kiekis - vienodas. Užtat žiūrėjimo kampas - kitas. Mums taurė - pusiau tuščia. Jiems - pusiau pilna. Rezultatas: daugiau kaip pusė (54 proc.) italų ateitį vertina optimistiškai. O išgirdę apie lietuvišką bėdų turgų, juokiasi: kad taip mums jūsų problemos!
Vilnius springsta ašaromis: Europos kultūros sostinės titulą palaidojo krizė. Būtų siaubinga, jeigu nebūtų gėda. Tik ko čia snargliuotis? Titulai, kaip ir kitos įvaizdžio lakavimo priemonės, anksčiau ar vėliau išblėsta.
2004-aisiais, pačiame pasaulio ekonomikos žydėjimo įkarštyje, Europos kultūros sostinė buvo Genuja. Italai nei džiūgavo, nei verkė. O kam? Ligūrijos regione tais metais turistų padaugėjo 1,29 proc, o visoje Italijoje -0,3 procento.
Apmaudo ašaras ryja visa Lietuva. Ta, kuri nuo „Lituanicos“ laikų buvo įpratusi skraidyti. Pamanykite, įvaizdžio dugnas: tauta be lietuviškų oro linijų. O štai italai su viltimi laukia paskutiniojo savo oro linijų teismo. Kas jiems daugiau lieka: nacionalinė oro bendrovė „Alitalia“ permanentiškai streikuoja, begėdiškai vėluoja. Įžūliai vedžioja už nosies strateginius partnerius, tokius, kaip „Air France“, „Lufthansa“. Ketveri metai gaišta ir niekaip nenugaišta.
Mes likome be sparnų. Greitai gal liksime ir be elektros. Tik nereikia ašarų: bet kuriuo atveju, - statysime atominę elektrinę ar ne, iki itališko energetinio marazmo mums dar toli. Italai pradėjo statyti atominę, o paskui - stop.
Ėmėsi saviplakos. 1987 metais surengė nacionalinį referendumą dėl atominės energetikos ir nubalsavo, kad geriau pirkti elektrą iš prancūzų. Brangu, užtat saugu. Tiesa, kiekvieną vidurvasarį Italija dažnai lieka visai be elektros, nes prancūzams patiems jos neužtenka. Tada italai dėbčioja į neveikiančius oro kondicionierius, vėdinasi laikraščiais ir prisimena referendumo kvailybę.
Beje, dėl laikraščių. Lietuviai piktinasi lietuviškų dienraščių straipsnių pavadinimais. Esą jie patys kandžiausi ir labiausiai valdžią pliekiantys visoje Europoje. Ar tikrai taip?
Permečiau akimis Italijos spaudos antraštes. Romos dienraštis „Il Tempo“: „Marazmas, kurio pavadinimas DP“ - čia apie Demokratų partiją. Nuosaikus savaitraštis „Espresso“: „Valdžios orgija!“ - apie Vyriausybę. Dienraštis „Liberazione“: „Chomeiniškoji Berlusconi Italija“ - apie premjerą. Dienraštis „L‘Unita“: „Blogietis“ - apie vidaus reikalų ministrą, kuris skelbia karą nelegaliems imigrantams.
Nuo atvykėlių ir mes niekur nepabėgsime. Vos spėjo atvažiuoti į Vilnių vienas juodaodis valkatėlė, iškart gavo laišką iš vietinių rasistų. Pavojus lietuviškų chromosomų grynumui! Viešpatie, ką tie grynumo sergėtojai darytų Italijoje?
Pritrūktų vokų ir popieriaus. Čia kasdien iš Libijos ir Tuniso atvaro po tris keturis šimtus. Viena gražiausių Pietų Italijos salų – Lampedūza - tapo savotišku imigrantų getu po atviru dangumi.
Beje, „svečiai“ vos atvykę iš Afrikos, gauna po vilnonę antklodę ir spagečių dubenį. Iš mokesčių mokėtojų kišenės. Ir nebandyk skriausti, nes popiežius pasirodys pro Vatikano langą ir tokią pirtį užkurs!
Užtenka lietuviams rūpesčių ir be Afrikos. Antai kažką į pasiutimą varo lenkiškos gatvės ir pavardės. Tariam kaip norim, o rašom? Politinis galvos skausmas. Užtat kiekvienąsyk kelyje iš Veronos į Miuncheną pamatęs miesto užrašą dviem kalbom - „Bozen“ (vokiškai) ir „Bolzano“ (itališkai), pamąstau: še tau, Roma su ugnimi žaidžia. Nejaugi nebijo, kad Pietų Tirolis atsiskirs? O tada Friulis pabėgs į Slovėniją, Aostos slėnis - į Prancūziją. Ten visur gatvės dviem kalbom surašytos. Siaubas!
Lietuvoje siaubą kelia nebent komunistai. Beje, ar kas nors pastaruoju metu matė, kaip tie komunistai atrodo? O štai Roma kas savaitgalį „raudonuoja“: vėliavos, kūjai, pjautuvai, barzdočių Karlo ir Fridricho siluetai. O Vilniuje ar kas nors matė? Tikras komunistas nuo netikro skiriasi tuo, kad jis niekada nesimaskuoja. Jis visada - vidury aikštės, visada - raudonos spalvos.
Aikštės kaito ir Vilniuje. Du kartus. O kalbų buvo tiek, tarsi būtų prasidėjęs pilietinis karas. Romoje prie Vyriausybės rūmų kasdien budi keturi karabinierių šarvuočiai. Kas antrą dieną čia ateina profsąjungos parėkauti. Parėkauja. Parodo premjerą nelabai aukštinančius šūkius. O ką premjeras? Nieko. Toliau dirba, sąmojus sau laido.
Lietuviai skundžiasi, kad jų premjeras visai nejuokauja. Pernelyg rimtas. O juk gerai pagalvojus, A.Kubilius - šaunuolis. Jis nors nesako: „Valdysiu dar mažiausiai dešimt metų“. Italų premjeras S.Berlusconi šitai kartoja nuolat. Italų opozicija nežino, ką daryti su tokiu premjeru, kuris turi tris didžiausius televizijos kanalus, vieną dienraštį, keturis savaitraščius ir 11 milijardų eurų kišenėje. Rėkti, kad nėra nepriklausomos žiniasklaidos?
Lietuviai stebisi, kad jų parlamentarai gauna net po11 tūkst. litų algos. Ką jie sakytų, jeigu Seimo nariai gautų po 48 tūkstančius - tiek uždirba Italijos parlamento nariai?
Lietuvos tauta nervinasi, kad parlamentarų yra net 141, o Seimo kanceliarijos išlaidos - 130 milijonų litų. O jeigu seimų būtų ne vienas, o du, kaip yra Romoje? Jeigu juose posėdžiautų ne 141, o 965 deputatai? O superkanceliarijos išlaidos siektų milijardą? Ne litų, o eurų.
Anksčiau maniau, kad italai yra nepataisomi optimistai, nes pas juos šilta. O lietuviai - nepagyjantys pesimistai, nes amžinai sušalę. Taip maniau iki pirmosios Italijos didmiestyje praleistos vasaros.
Smogas, 37 laipsniai karščio pavėsyje, prakaito upės. Drėgna Dantės „Pragaro“ iliustracija. Isteriškas optimizmas apimdavo tik vakarais, kai nusileisdavo saulė. Tada aplankydavo sapnai apie gaivią rasą ir lietuvišką lietų.
Jeigu Europos pesimistus deportuotų į saulėtą optimistų kraštą, pamatytų jie tai, ko dar nematė, o svarbiausia - mokėtų pinigus už tai, kas buvo nemokama. Kasmet tūkstančiai litų mokesčių už automobilį. Tūkstančiai - už nuosavus namus. Paskui dar kiti tūkstančiai - už miestų švarą, kurios niekada niekas nematė, nes jos nebuvo. O kur dar Neapolio dvokiantys šiukšlynai, kur Sicilijos mafija - tikra, neišgalvota?
Tai kam gerai ir kam blogai? Pesimistams ar optimistams? Šį paradoksą smagiai apibūdino patrakęs Viduramžių poetas prancūzas Francois Villonas: „Mirštu nuo troškulio greta fontano. Įkaitęs kaip ugnis aš kalenu iš šalčio dantimis...“ (laisvas vertimas mano - P.J.) Kuriems galams mirti nuo troškulio, kai greta švirkščia fontanas? Ir ko gi drebėti, jeigu nešalta?
Tam, kad teisingai atsakytum į šiuos egzistencinius klausimus, reikia vėl pažvelgti į taurę. Ką matome - pustuštę ar puspilnę? Jeigu pustuštę, vadinasi, viską kartoti teks tris kartus per dieną. Kol pirmosios kregždės parlėks.