Karas Čečėnijoje, generolų nebaudžiamai prievartaujamos čečėnės, „Nord-Ost“ teatro įkaitų drama, Beslano mokyklos tragedija – kiekvieną kartą Kremliaus režimas slėpdavo savo nesėkmes, o „Novaja gazeta“ žurnalistė A.Politkovskaja stodavo ginti tiesos. 2006 m. spalio 7 d. jos gyvybę nutraukė šūviai. Žudikas nenuteistas iki šiol.
Tarptautiniame moterų filmų festivalyje „Šeršėliafam“ parodytas Nyderlanduose gyvenančios rusų režisierės M.Novikovos filmas „Ana – septyneri metai fronte“ (angl. „Anna, seven years on the frontline“). Lrytas.lt pokalbis su režisiere – apie A.Politkovskają ir dabartinę padėtį Rusijoje.
* * *
- Kad filmas sukurtas Nyderlanduose – iškalbingas faktas. O vis dėlto ar būtų įmanoma tokį filmą sukurti Rusijoje?
- Rusijoje buvo filmas apie Aną Politkovskają „Užmušti žurnalistą“. Jį palyginti greitai po Anos mirties parodė per televiziją. Ten atliktas nedidelis tyrimas, rodyti faktai iš jos gyvenimo. Žinoma, filme mažai kritikos, nes Rusijoje visada tokie dalykai rodomi švelniau. Manau, kad mano filmas kietesnis ir todėl Rusijos televizijoms nepriimtinas.
- Kuria prasme?
- Mano filme konkrečiai parodyta, kas dėjosi Čečėnijoje (kankinimai ir kiti siaubai), apie ką rašydavo ir Ana. Rusija nesugeba parodyti tokios tiesos.
- Bet jūsų filmas nėra tyrimas, kas nužudė A.Politkovskają. Kodėl?
- Man arba kuriam kitam kino režisieriui atlikti tyrimą, kas nužudė A.Politkovskają, praktiškai beprasmiška. Pirmiausia todėl, kad nepriklausomą tyrimą atlieka „Novaja gazeta“. Ten dirba kompetentingi žmonės, buvę Anos kolegos, pavyzdžiui, V.Izmailovas, kuris dirbo kartu ir žino asmenis, su kuriais ji buvo kažkaip susijusi ir kurie galėtų būti žudikai.
Be to, iš karto aišku, kad šita žmogžudystė nėra atsitiktinė, o įvykdyta pagal įsakymą iš viršaus ar pagal pageidavimą iš viršaus. O kas yra viršus - ar Ramzanas Kadyrovas, ar Kremlius, ar FSB generolai - iš tikro jau nebe taip svarbu, nes tai tiesiog yra režimas.
Man svarbu buvo ne parodyti Čečėniją (nes jau esu apie ją kūrusi filmą), o atskleisti, kiek Ana ir į ją panašūs žmonės Rusijoje yra vieniši, jeigu jie nori pasakyti tiesą apie Čečėniją ar Gruziją, ar dar ką. Rusijoje bet kuris žmogaus teisėmis besirūpinantis asmuo prilyginamas tautos priešui. Tai vienas iš Rusijos siaubų.
- Filmo vienoje scenoje moteris rėkia ant vyro, kad jis nedėtų gėlių ten, kur buvo nužudyta A.Politkovskaja, nes čia – ne kapinės. Koks požiūris į A.Politkovskają vyrauja Rusijoje?
- Net galvojau, kad gal nereiktų dėti tos scenos į filmą, nes ji atrodė tokia neetiška, negraži. Bet šita scena vis dėlto labai stipri. Ir, deja, daug kas panašiai galvoja, kaip ta rėkusi moteris. Maždaug – nebuvo ko kištis, todėl ir nužudė. Ypač kai įtariamaisiais tapo čečėnų žudikai. Juk apie tai, kas galėjo duoti įsakymą, nekalbama. Kalbama tik apie tuos, kurie įsakymą įvykdė. Daug kas sako, kad gavo tai, ko norėjo. Neva bendravo su banditais, jie ją ir pribaigė. Taigi bandoma viską suvesti į kažkokį vidinį čečėnų santykių aiškinimąsi.
Turbūt taip lengviau gyventi. Gaila, bet daug žmonių tokie abejingi, kad taip galvoja. Žinoma, turiu daug pažįstamų, kurie taip nemano, bet daugiau nei pusė Rusijos žmonių vis dėlto pasiduoda tokiam mąstymui.
- Žiūrovams Lietuvoje prisipažinote, kad net jūsų artimieji atsisako žiūrėti filmą. Kodėl?
- Tai iš tiesų stebėtina. Daug žmonių, kurie aštuntajame dešimtmetyje buvo disidentai ar bent kritiškai mąstantys, dabar pakeitė savo nuomonę ir net apgailestauja, jog iširo Sovietų Sąjunga. Gal jie nenori blogų emocijų? Nežinau. Tačiau sako, kad reikia filmuoti Rusiją pozityviai, ir klausia, o kodėl vis rodai blogai? Todėl mat ir nežiūri. Deja, taip kalba ir man artimi žmonės.
- Netgi buvę disidentai?
- Turiu galvoje savo jaunystės draugus. Tai labai skaudu. Dvidešimt metų negyvenu Rusijoje, bet nuolat ten važinėju. Todėl kai taip kalba jaunystės draugai, man skaudu. O ir mano giminių nedomina tai, ką aš rodau apie Čečėniją. Jie mano, kad viską žino geriau, o sužino jie iš rusiškų televizijų ir laikraščių.
- Filme taip pat rodote, kad A.Politkovskaja kartais abejoja, ar įmanoma užbaigti karą Čečėnijoje. Gal iš tikrųjų nei A.Politkovskajos darbas, nei tokie filmai, kaip jūsų, negali nieko pakeisti?
- Žinoma, lengva taip galvoti: nieko nepakeisi, todėl nieko ir nereikia daryti. Tačiau su tuo tiesiog neįmanoma susitaikyti. Pasikeis ar nepasikeis, parodys laikas, istorija, tačiau sąžiningi Rusijos žmonės, o Ana buvo tarsi tokios Rusijos sąžinės šerdis, turbūt negali kitaip gyventi. Nes tai, kas vyksta, yra nusikaltimas. Valdžia vykdė ir vykdo nusikaltimus Čečėnijoje, kitose vietose.
Jei bent maža dalelė žmonių tam priešinsis ir kalbės, kažkas tai išgirs, pamatys ir sėkla nukris į dirvą. Kiekvienas, turintis drąsos kitiems pasakyti ir parodyti tai, ką žino, privalo tai daryti. O kas bijo, abejoja, tegu sau gyvena...
- Kodėl tiek žmonių Rusijoje bijo? Tik dėl to, kad režimo stipri propaganda?
- Rusijoje dar labai gyva atmintis apie stalininius laikus. Vos ne kiekvienoje šeimoje kas nors sėdėjo J.Stalino laikais. Be to, praėjusio amžiaus dešimtajame dešimtmetyje, kai ėmė vystytis privatus verslas, prasidėjo komercinės žmogžudystės, o paskui pradėjo žudyti žurnalistus. Neseniai vidury baltos dienos nužudė jauną teisininką S.Markelovą, kuris gynė Kungajevų šeimą (beje, ja rūpinosi ir Ana). Į kalėjimą pasodintas verslininkas M.Chodorkovskis, kuris atrodė toks turtingas ir iš tiesų daug gero padaręs savo šalies jaunimui. Jeigu sėdi jis, kodėl nesėdi kiti oligarchai? Kur dingsta tie pinigai, kuriuos valdžia atėmė iš „Jukos“? Akivaizdu, kad jie atiduoti ne tautai, o nusėdo Kremliuje.
Tad žmonės supranta, jog sakyti tiesą yra pavojinga, o geriau užsidaryti namuose ir nieko nežinoti. Tai natūralus žmonių noras išgyventi, apsaugoti savo šeimą, vaikus.
Kaip sako vienas iš opozicijos lyderių Garis Kasparovas, mes negalime iš žmonių reikalauti, kad jie būtų didvyriai. Į demonstracijas, kuriose nuolat mušami jų dalyviai, ateina vis mažiau žmonių, nes iš tikro negali visi būti didvyriai, žinodami, kuo šitas didvyriškumas gali baigtis.
- Bet A.Politkovskaja buvo didvyrė...
- Be abejo. Tai, ką darė Ana, buvo kasdienis herojiškas darbas visus tuos septynerius metus, kai ji rašė apie Čečėniją, taip pat kitas problemas (emigrantus ir t.t.). Ji buvo pavyzdys jauniems žurnalistams ir žmonėms, kurie rūpinasi žmogaus teisėmis.
Galime sakyti, kad ją nužudė, ir viskas. Tačiau Anos sąžinė mums visiems persiduoda. Silpnumo akimirką mes visi save lyginame su ja – Ana taip darė, ir tampa gėda dėl savo silpnumo. Manau, kad daug žmonių susigėsta dėl savo abejonių, pagalvoję apie Aną.
- Ar tikite, kad A.Politkovskajos žudikas bus nuteistas? Juk teismo procesas išteisino kaltinamuosius.
- Gal reiktų sakyti – išteisino įtariamuosius (pagal europietišką teisės tradiciją). Rusijoje iš karto jie tampa kaltinamaisiais, bet iš tiesų – įtariamieji, nes teismas jų kaltės neįrodė. Yra įrodymų, kad jie kažkaip susiję su nusikaltimu, tačiau teismas neturėjo įrodymų, kad jie būtų kalti. Taigi teismas padarė tai, ką galėjo, turėdamas tokius duomenis, kurie jį pasiekė. Kodėl tyrėjai nesurinko ir nepateikė kitų įrodymų, tai jau kitas klausimas. Matyt, tyrimas neatsitiktinai nebuvo atviras ir sąžiningas.
Daug žmonių, taip pat ir aš, mano, kad bylos siūlas nuvestų ten, kur dabartinė valdžia nenori, kad nuvestų.
- Tad mes žudiko nesužinosime?
- Na, kodėl nesužinosime? Jūs jaunas žmogus, aš taip pat dar neketinu mirti. Dabartinė Rusijos valdžia nebus amžina, kažkada ji žlugs ir bus galima tikėtis sąžiningo teismo proceso.
- O kokie buvo jūsų ryšiai su A.Politkovskaja?
- Ji man buvo pavyzdys, tokia ir lieka. Kelis kartus ėmiau iš jos interviu, kažkur kartu vykome. Be abejo, skaičiau jos straipsnius laikraštyje, nes nuo 2000 metų labai domėjausi Čečėnija. Bet kažkokių asmeninių santykių tarp mūsų nebuvo, nes dvidešimt metų negyvenu Rusijoje, tik nuolat nuvažiuoju ten.
- Kodėl negyvenate Rusijoje?
- Išvykau 1988 metais dėl šeimyninių priežasčių. Dėl to nesigailiu.
- Ir vis dėlto į Rusiją nuolat vykstate.
- Važiuoju į Rusiją kurti filmų, nes man skauda dėl to, kas ten vyksta. Man sunku visiškai nedalyvauti tame gyvenime. Ten daug gerų žmonių, kuriems labai sunku ir vieniša. Kai atvažiuoju viena ar su filmavimo komanda, jaučiu, kad tiems žmonėms, kuriuos areštuoja ar jie rengia pusiau legalias spaudos konferencijas, tavo atvykimas yra jiems parama.
O kai pavyksta sukurti filmą, jie žino, kad jis rodomas Vakaruose ir kitur, tai jiems taip pat labai svarbu.
- Jūsų filmai kritikuoja Rusijos režimą. Kad gyvenimas užsienyje neužtikrina saugumo, žinome iš A.Litvinenkos bylos. Ar jūs jaučiatės saugi?
- Aš nežinau, ką jaučiu. Kai užmušė Aną, paskui nunuodijo A.Litvinenką, buvo periodas, kai nesijaučiau saugiai, galvojau, kad jei reikės, suras bet kur. Bet dabar nemanau, jog esu tiek svarbi Kremliaus režimui, kad jis mane persekiotų. Aš žinau, kad į filmus ateina Rusijos atstovybių darbuotojai, jie turbūt papildo kažkokią užvestą bylą, kažkur figūruoja mano vardas. Bet aš jiems ne tokia svarbi, kaip Ana ar A.Litvinenka. Aš nežinau tokių paslapčių, kokių žinojo jie.
Mano filmuose kažko ypač naujo nėra. Man svarbiausi ne faktai, o žmonių būsena. Man svarbūs ne tie faktai, apie kuriuos rašė Ana, ir ne faktai, kas ją nužudė, o kaip ji jautėsi, kaip jaučiasi sąžiningas žmogus Rusijoje. Matau, kad toks žmogus jaučiasi labai blogai.
- Todėl dabar sukūrėte filmą apie pasaulio šachmatų čempioną G.Kasparovą?
- Taip, apie G.Kasparovą ir opoziciją, nes manau, kad nepaisant skirtingų nuomonių apie jį, jis yra labai sąžiningas žmogus. Aš labai gerbiu jį ir jo kovą. Tai žmogus, kuris su savo pinigais, garbe, pasauliniu pripažinimu galėtų gyventi ramiai ir patogiai. Bet jis pasirinko visai kitą kelią - leidžia savo pinigus, kurie uždirbti, o ne pavogti, kaip daugelio oligarchų, dalyvauja opozicijos darbe. Galbūt jis daro klaidų, bet man tai nesvarbu. Man svarbu, kad tai žmogus, kuris ne su valdžia kovoja, o išgyvena dėl to, kas vyksta Rusijoje.