***
– Kada ir kodėl susidomėjai gimnastika?
– Apie meninę gimnastiką sužinojau dar pirmoje klasėje, kai viena trenerė atėjo į mokyklą, pakilnojo kojas ir išdalijo reklaminio pobūdžio lapelius toms mergaitėms, kurios, jos nuomone, buvo tinkamos gimnastikai. Aš tikau. Smalsumo vedama nuėjau į pirmąją treniruotę, apsidairiau, pasibandžiau ir man ten patiko. Taip ir užsikabinau, ir iki pat šiandienos savo veiklos nekeičiu.
– Kur dabar treniruojiesi?
– Pirmus dvejus metus gimnastikos treniruotes lankiau pas trenerę J.Dorofejevą, tačiau vėliau perėjau kitur – likusius aštuoneriuss metus sportuoju pas trenerę Sigitą Mackonienę. Treniruojantis pas J.Dorofejevą metų gale vykdavo testai, kur kiekviena gimnastė parodydavo savo galimybes. Vienų testų metu mane pastebėjo trenerė Vaida Kubilienė ir iškart pasiūlė treniruotis pas savo dukrą Sigitą. Aš sutikau. Ten man labai patinka, draugiškas ir linksmas kolektyvas, gera trenerė. Nė karto nesigailėjau dėl savo pasirinkimo.
– Kokiose varžybose esi dalyvavusi ir kokius pasiekimus jau turi šioje sferoje?
– Dalyvavau daugelyje varžybų. Per dešimtį metų sportinės karjeros meninėje gimnastikoje aplankiau daug šalių. Teko pabuvoti ir egzotiškuose kraštuose, tokiuose kaip Izraelis, ir tokiose vietose, kur, ko gero, daugiau gyvenime ir nepasitaikys progos nuvykti, pavyzdžiui, Afganistane. Dalyvavau daugelyje tarptautinių turnyrų, taip pat keliuose Europos čempionatuose, specialiuose „Grand Prix“ turnyruose ir, žinoma, daugelyje Lietuvos čempionatų. Esu Lietuvos jaunių, taip pat ir grupinių pratimų čempionė. Trofėjų sąraše turiu per 100 diplomų, 70 medalių ir 30 taurių.
– Kokių aukų reikalauja treniruotės, pasiruošimai varžyboms?
- Turiu labai mažai asmeninio gyvenimo. Treniruotės vyksta šešis kartus per savaitę, po pustrečios valandos kasdien. Todėl įprastos mano dienos tvarkaraštis labai menkas ir neįdomus: mokykla – namų darbai – treniruotė – miegas. Toks kiekis intensyvių treniruočių reikalauja be galo daug ištvermės. O dar visi kostiumėliai, įrankiai ir kelionės po įvairiausias varžybas, kurias turi apmokėti mano šeima, kainuoja išties daug.
Sunku yra derinti mokyklą su popamokine veikla, tenka nemažai jėgų atiduoti norint viską suspėti. Taip pat ir su draugais – retai kada randu laiko su draugėmis pasivaikščioti po parduotuves ar pasėdėti kavinėse. Bet jos supranta, tad bandome derintis įvairiai. Tačiau neatsižvelgiant į visus šiuos rūpesčius, galiu džiaugtis, kad iš prigimties esu liekno sudėjimo, tad neturiu rūpintis dėl svorio ir man visai nereikia stengtis jo palaikyti, priešingai nei daugeliui kitų gimnasčių. Šalia alinančių treniruočių ir begalinės laiko stokos jos dar turi varžyti save atsirinkinėdamos maistą.
– Ar traumų esi patyrusi?
– Traumų, palyginti su kitomis sportininkėmis, patiriu mažai, tad jaučiuosi labai laiminga. Tiesa, kartą buvau susilaužiusi ranką, o štai visai neseniai atlikinėdama šuolį susilaužiau koją. Dėl to teko praleisti keletą varžybų, o tai tokioje situacijoje ir lieka apmaudžiausia.
– Kokią naudą teikia gimnastika ir įgyta patirtis?
– Gimnastikos dėka įgijau daugiau drąsos. Per kiekvienas varžybas mane vertina teisėjai, todėl esu pripratusi prie vertinimo. Kaskart į mane žiūri didžiulė publika, tad išmokau nesijaudinti ir nebijoti akis išpūtusios auditorijos. Taip pat išsiugdžiau valią, išmokau racionaliai panaudoti savo laiką. Gimnastika padėjo labiau pasitikėti savimi. Vienas iš pliusų sportuojant išlieka ir tai, kad turiu galimybę aplankyti daugybę pasaulio šalių, susipažinti su kitų šalių sportininkais.
– Kaip su gimnastika sieji savo ateitį?
– Su gimnastika tolimesnės savo ateities sieti neketinu. Kitąmet pradėsiu mokytis dvyliktoje klasėje, o tai metas, kai visas jėgas reikia skirti mokslui. Tada reikės rinktis – gimnastika ar geri mokyklos baigimo rezultatai, tad pasirinkimas lieka vienareikšmiškas. Vis dėlto nemanau, kad su gimnastika išsiskirsiu visam laikui.