Tikriausiai panašiai Lietuvą apibūdintų ir kelioms dienoms čia užklydę turistai. Tik vargu ar jų frazėje išliktų žodžiai „bet „fainas“.
Kaimų kaimo įvaizdis visu gražumu atsiskleidžia jau pačiame sostinės oro uoste.
Naujas terminalas, blizgučiai, reklamos lyg ir atrodo gražiai. Su Londonu ar Frankfurtu nėra ko lygintis, tačiau bent jau ne gėda.
Teisingiau – nebūtų gėda. Jei vakare nusileidus lėktuvui keleiviai per lietų nebūtų priversti grūstis į autobusus, o įeitų nešlapdami kojų per „rankovę“.
Tiktai pasiseka mažai kam. Koks skirtumas, kas taupo: gal papildomai nenori mokėti oro bendrovės, gal oro uosto valytojos tuo metu jau būna baigusios darbą.
Užsienietis mato tik viena – jeigu vienintelis tuo metu nusileidęs lėktuvas negali privažiuoti prie „rankovės“, tai jau tikrai kaimų kaimas.
Jau nekalbant apie autobusų ar geležinkelio stotis. Juk jos – taip pat šalies veidas. Bet (su retomis išimtimis, dažniau pasitaikančiomis didmiesčiuose) dauguma žemės transportu atkeliavusių atvykėlių priversti pakraupti: ar jie atsidūrė Europos Sąjungos valstybėje, ar benamių prieglaudoje.
Kažin ar po tokios pažinties prie kaimų kaimo vardo būtų pridėtas žodelis „fainas“.
O kad patys save pasmerkiame būti kaimiečiais blogąja prasme, galime įsitikinti tame pačiame oro uoste, kur atvykusius keleivius pasitinka šūkis „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“.
Tai skelbiama tik lietuviškai. Kaip ir dera provincijoje, įsitikinusioje, kad visas pasaulis turi mokėti Europos kaimų sostinės kalbą.