Didžiausias trylikamečio Beno pomėgis – žvejyba. Kai jis su tėvais atvyksta į Ispanijai priklausančią Tenerifės salą, griebia meškerę ir pradingsta ilgam.
„Žuvys ten didelės, storos, spalvotos. Vietos gyventojai sako, kad čia nesiveisia nė vienas gyvis, kurio negalima būtų žmogui valgyti“, – juokėsi Benas, prisiminęs, kaip prieš keletą metų prigaudęs neregėtų žuvų visas paleido atgal į Atlantą, manydamas, kad jos nuodingos.
Pirmąjį aštuonkojį paleido
Jau šešetą metų Piliponių šeima atostogauja Tenerifėje, čia sutinka ir Naujuosius metus, ir Velykas.
„Kai tėvai Los Gigantės miestelyje nusipirko namelį, nuo to laiko ir skrendame čia poilsiauti. Mano mamai ši Ispanijos sala gražiausia pasaulio vieta. Visus metus čia šilta ir saulėta.
Mes su seserimi laukiame nesulaukiame atostogų, kada galėsime šokinėti per Atlanto bangas. Tačiau labiausiai aš laukiu žvejybos.
Lietuvos ežeruose net vasarą nepagaunu tiek žuvų, kiek čia per savaitę užkimba“, – tikino Benas.
Paprastai žvejybai naudojami primityviausi įrankiai – stora medžio rykštė arba pagalys su valu ir pririštu kabliu. Bet svarbiausia ne įnagis, o „auksinės vietos“ ant uolų.
Vietos žvejybos ypatumus įvertino ir Benas su tėčiu.
Dabar jie žino, kad Tenerifėje nesiveisia jokie nuodingi gyviai, bet prisiminę pirmąją aštuonkojo medžioklę netveria juokais.
„Ištraukiau jį pagaliu ant uolos. Aštuonkojis gynėsi mirtinai. Gindamasis jis iš savo liaukų purškė juodą skystį, vadinamą sepija, o aš bijojau prie jo prisiliesti manydamas, kad sepija nuodinga.
Pirmąją kovą laimėjo aštuonkojis. Mes jį paleidome.
Kai papasakojau ispanų žvejams, jie juokėsi ir kraipė galvas. Visi sugrįžome prie tos vietos. Mano nuostabai, aštuonkojis plaukiojo prie akmenų netoli savo urvelio.
Aš jį sugavau antrą kartą! Ispanai pamokė, kaip išdarinėti. Labai paprasta, nes visa aštuonkojo bjaurastis – jo galvoje“, – į mūsų pokalbį įsiterpė Beno tėtis Darius Piliponis.
Laimikio tyko per pilnatį
Dabar Piliponiai žino – aštuonkojį reikia virti pusvalandį. Jeigu virsi trumpiau ar ilgiau, mėsa bus lyg guminė, sunkiai sukramtoma.
Išvirtą aštuonkojį būtina apskrudinti su prieskoniais alyvuogių aliejuje. Labai gražus patiekalas – tikra stalo puošmena.
„O man aštuonkojai atrodo lyg ateiviai iš kitų planetų. Ir skonis jų kaip guminukų.
Tiesa, saldžius guminukus aš mėgstu, bet aštuonkojo mėsos dar neišmokau valgyti. Gal todėl ir nesuprantu suaugusiųjų, kuriems šie patiekalai atrodo tikras skanumėlis“, – aiškino Benas.
Ispanai aštuonkojus vadina „pulpo“. Per pilnatį šį žodį žvejai kartoja šimtus kartų. Aštuonkojai būriais susirenka į užutėkius prie uolų ir žvejų azartui nebūna galo. Pietums visos šeimininkės ruošia patiekalus iš gausaus laimikio.
Išmoko kepti krevetes
Labiausiai Benui patinka žvejoti nuplaukus kateriu prie tarpeklio.
„Vietos žvejai pasakoja, kad šiame tarpeklyje piratai savo grobį slėpdavo, įkalindavo merginas, kurios vėliau tapdavo piratų žmonomis. Čia baugu. Bet žuvys puikiai kimba. Tėtis gaudo didžiules barakudas. Norint iš vandens tokią ištraukti, reikia turėti jėgų“, – pasakojo berniukas.
Dažniausiai Benas su tėčiu velkiauja.
„Turime specialias meškeres su stovais. Ritė trakši, sukasi, o mes traukiam žuvį vieną po kitos.
Po tokios žvejybos grįžtame ne tik su geru laimikiu, bet ir kupini įspūdžių. Aš kalbu tiek daug, kad mama juokiasi, jog namiškiai į mano istorijas įsiterpti negali“, – įspūdžiais dalijosi jaunasis žvejys.
Benas nutyla, kai su tėčiu stoja prie viryklės.
Anksčiau tik stebėdavo, kaip kepamos karališkosios krevetės, o dabar paruošia šeimai pietus ne prasčiau už tėtį.