Kokia atrodo Italija pirmą kartą čia atvykusiam lietuviui? Kaip pradėti
viešnagę šioje šalyje? Kaip išgyventi chaosą biurokratijos liūne?
Kodėl kartais iš Italijos namo grįžtama liūdnais veidais? Į šiuos
klausimus F.Mazzella atsako karčiai ir sarkastiškai, paneigdamas
Lietuvoje paplitusį gražios ir ramios šalies stereotipą.
„Parašiau savaip: pasitelkęs trisdešimties metų gyvenimiškos patirties
apsiribojau kritišku žvilgsniu ir juokais iš tikrovės, kokią regi mano
akys. Norėjau išryškinti italų visuomenės privalumus ir trūkumus“, -
sako knygos autorius, mokantis Kauno ir Klaipėdos studentus italų
kalbos. Ir priduria nenorįs, kad skaitytojai pamanytų, jog jis
nemyli ar nekenčia savo šalies.
F.Mazzella atskleidžia savo požiūrį į netvarką šalyje - prastai
veikiančią transporto, gydymo sistemą, biurokratiją valdiškose
įstaigose. Pabrėžęs, kad maistas ir valgymas Italijoje - svarbiau už
viską, autorius pateikia patarimų, kaip elgtis baruose ar kavinėse.
Jis perspėja lietuves perdaug nesižavėti italais, kurie yra tikri
motinų lepūnėliai. Italijoje net aukštuosius mokslus baigusioms
užsienietėms labai sunku rasti darbą pagal specialybę, integruotis į
gyvenimą, todėl nevertėtų kaip akis išdegus lėkti paskui juodaplaukius
italus, kuriuos lengva akimirksniu beviltiškai įsimylėti.
Be to kalbama, kad 75 proc. italų vyrų yra neištikimi savo gyvenimo
draugėms.
- Papasakokite, kaip atsidūrėte Lietuvoje ir kas jus čia laiko?
- Pirmą kartą atvykau 2001 metais pagal “Erasmus” programą. Esu baigęs
filologiją Turino universitete, norėjau pasimokyti lietuvių kalbos. Po
poros metų vėl čia atvažiavau, gavęs Lietuvos švietimo ir mokslo
ministerijos stipendiją užsienio šalių magistrams. Pusmetį mokiausi
lietuvių kalbos. Sutikau merginą, su kuria kartu grįžome į Italiją.
Tačiau jai buvo labai sunku pritapti mano šalyje dėl daugybės knygoje
aprašytų barjerų. Nors ji ir turėjo aukštojo mokslo diplomą, nors ir
išmoko italų kalbą, gauti darbą pagal specialybę jai nebuvo jokių šansų.
Po poros metų ryžomės grįžti į Lietuvą. Man jūsų šalis patiko, buvau
užmezgęs ryšius su universitetais, jau turėjau čia bičiulių.
- Į Lietuvą atviliojo meilė?
- Ne. Su ta mergina išsiskyrėme, bet likome draugai. Lietuvėmis
moterimis nenusivyliau, tikrai ne. Dėstau italų kalbą Kauno ir
Klaipėdos universitetuose, lydžiu į keliones po Baltijos šalis savo
tautiečius. Man patinka Estija, Suomija, Latvija, svajoju išmokti
latvių kalbą, kai ką jau suprantu latviškai.
Kelti sparnų nežadu: gavau banko paskolą ir Kaune nusipirkau butą.
Negaliu garantuoti, kad gyvensiu Lietuvoje amžinai, bet kol kas man čia
gera ir viskas patinka, išskyrus patiekalus iš kiaulės ausų.
Neseniai įgijau gido licenciją: dabar galėsiu vasarą, per studentų
atostogas, Lietuvoje vesti ekskursijas, ne tik vertėjauti.
- Kada pirmą kartą išgirdote Lietuvos vardą? Ką apie ją žinojote prieš
atvykdamas.
- Žinojau nedaug. Pirmosios žinios - Kryžių kalnas ir komunizmas.
Katalikų mokykloje, kurią lankiau vaikystėje, mokytoja mums pasakojo
apie Kryžių kalną ir apie tai, kad komunistai neleidžia žmonėms ten melstis.
Būdamas trylikos per televiziją mačiau transliacijas apie Baltijos
kelią, Sovietų Sajungos žlugimą.
Gyvendamas Kaune buvau priverstas susidomėti krepšiniu, jau žinau šio
žaidimo taisykles. Iki tol žiūrėdavau tik futbolą.
- Kaip jūsų artimieji vertina tokį pasirinkimą?
- Motinai prireikė nemažai laiko priprasti prie minties, kad gyvenu
tokioje mažai žinomoje šalyje. Vasarą ji ketina aplankyti mane. Pernai
svečiavosi brolis ir jam čia patiko.
- Ar tiesa, kad žadate rašyti dar vieną knygą ir jau sugalvojote
pavadinimą: „Kaip išmokti lietuvių kalbą per 30 metų“. Jūs pats
puikiai kalbate lietuviškai. O pirmąją knygą rašėte lietuviškai?
- Lietuvių kalba - sunki ir sudėtinga, ypač sintaksė. Beveik visą knygą
parašiau lietuviškai, sunkesnes vietas - itališkai. Nemažai padėjo leidėjai -
Klaipėdos „Eglės“ leidyklos darbuotojai. Dailininkė Jurga Budrytė puikiai
suprato mano mintis - jos linksmi piešiniai puikiai papildo tekstą.
Mano draugas Stefano Lanza dirba Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Su juo
ir pakalbame apie lietuvių kalbos vadovėlį. Knygynuose pilna leidinių,
kaip išmokti anglų, prancūzų ar kitą kalbą per 30 dienų. Ar tai realu?
Stefano norėtų rimtesnio leidinio. O kodėl neparašius lengvesniu
stiliumi. Galėčiau pateikti pavyzdžių, kokių kuriozinių situacijų
nutinka lietuvių kalbos nemokančiam užsieniečiui parduotuvėje, bare ar
kitur.
- Kas, italo akimis, yra lietuviai?
- Apgailestaudamas turiu pripažinti, kad Italijoje lietuviai -
migrantai iš Rytų. Man iš tikrųjų pabodo nuolat aiškinti, kad Lietuva,
ne Rusija ir ne Rumunija, nes rumunų bendruomenė Italijoje - labai
gausi, kad tai šalis su visiškai kitokia praeitimi ir patirtimi.
Lietuviai iš pirmo žvilgsnio atrodo šaltesni, uždaresni už italus,
sunkoka įgauti jų pasitikėjimą. Bet iš tikrųjų jie - šilti ir linksmi
žmonės.
- Ar nebijote, kad pasirodžius jūsų knygai savo šalyje galite tapti
„persona non grata“. Italams tikriausiai nebus labai malonu skaityti
kai kuriuos skyrelius, pavyzdžiui, „Sovietinė Italijos Respublika“.
- Nemanau, kad tapsiu nepageidaujamas gimtinėje. Pirmiausia nedaugelis
supras, kas čia parašyta. Antra, reikia sugebėti pasijuokti iš savęs.
Aš nejuodinu Italijos, tik pateikiu savo sarkastišką žvilgsnį į save ir
italus. Tiesa, keli jų jau įsižeidė. Tegul pyksta: jeigu atvirai,
to truputį ir siekiau. Italai pernelyg išdidūs, jiems trūksta kritiško
požiūrio į save, daugumai reikia išsivaduoti iš stereotipų nelaisvės.