Valkatų landynė akis bado pačiame miesto centre

Beveik Panevėžio centre, J.Tilvyčio gatvės pradžioje, esantis triaukštis medinis namas, priklausantis Kristaus Karaliaus katedros parapijai, aplinkiniams gyventojams kasdien vis labiau kelia siaubą ir nerimą.

Jis visiškai apleistas, išdaužytais langais, išlaužytomis durimis ir tapęs visokio plauko valkatų ir benamių landyne.

Šiame name kadaise buvo vienuolyno senelių prieglauda. Sovietmečiu namas buvo nacionalizuotas ir paverstas daugiabučiu.

Prieš metus bažnyčia atgavo teisę į nuosavybę, baigė tvarkyti namo ir žemės dokumentus. Nuo to laiko buvę nuolatiniai namo gyventojai išsikraustė, o niekieno neprižiūrimą turtą okupavo užribio žmonės.

Kaimynystėje gyvenantys žmonės ne kartą yra pastebėję, kaip žiemos metu pro langų kiaurymes vinguriuoja dūmai, ten įsikūrę asocialūs asmenys šildosi kūrendami įvairų šlamštą tiesiog ant medinių grindų.

Į niekieno neprižiūrimą statinį nuolat renkasi įtartini asmenys. Vieni čia įsitaisę migius nakvoja, kiti užeina tik išgerti ar dar nežinia ko.

„Vaiduoklynu“ pravardžiuojamo namo nevengia ir jaunimas. Netoliese esančio daugiabučio gyventojai dažnai mato, kaip į išdaužytomis langų kiaurymėmis žiojintį būstą užeina net mokyklinio amžiaus vaikėzai ir visai padoriai atrodančios panelės.

Vakarais iš namo sklinda girtų erzelynė ar muštynių triukšmas.

„Ar daug trūksta, kad visas tas laužynas su visais jame esančiais girtuokliais ar nežinia ko ten besiburiančiu jaunimu supleškėtų? Čia kaip mūsų kvartalo bomba, me- chanizmas seniai tiksi, tik nežinia, kada išlėks į orą.

Dievo siųsta nelaimė tas namas, ne kitaip. Tuoj už jo, S.Daukanto gatvėje, yra maisto parduotuvė, bet pro šalį baisu eiti, ypač pradėjus temti, nes nežinai, kada koks apkvaitėlis prieš akis iššoks, produktų maišelį ištrauks“, - sakė netoliese gyvenanti pensininkė Angelė Palaitienė.

Moteris stebisi, kaip miesto valdžia toleruoja tokio statinio egzistavimą.

Apleisto ir pavojingai irstančio namo patalpos, glaudžiančios neaiškius tipus, nerimą kelia ir vaikų darželio „Vaivorykštė“, įsikūrusio tiesiai priešais namą-vaiduoklį, darbuotojoms.

Palei namą besitrainiojančių girtuoklių keiksmus ir muštynes nuolat mato į kiemą išvesti mažamečiai.

Neretai asocialūs asmenys perlipa darželio tvorą ir puotą ar tarpusavio santykių aiškinimąsi pratę-sia mažamečių ugdymo įstaigos teritorijoje.

Kad atsikratytų nepageidaujamų svečių, darželio darbuotojos ne kartą yra kvietusios policiją.

Vaizdas, kokį pamatėme peržengę kadaise gražaus, savitos architektūros, o dabar beveik griaučiais likusio namo durų slenkstį, pribloškė.

Pastate siautė skersvėjai, nes nebuvo likę nė vieno sveiko lango. Daugelio buvusių atskirų būstų durys dingusios, likusios tik kiaurymės, kambariuose priversta visokių buitinių atliekų.

Laiptų į antrą aukštą aikštelėje tupi katė. Varstome likusias sveikas duris, už jų tik prišnerštos nudaužytu sienų tinku ir pajuodusiomis lubomis patalpos.

Ant rusvaklijuote aptrauktų durų kabo žalvarinis „6“. Jos užrakintos. Galima suprasti, jog ten dar kažkas gyvena, tačiau arba nėra namie, arba neįsileidžia. Katė skuodžia į trečią aukštą, kur kažin kas subilda.

Dviejuose pereinamuose kambariuose stovi po lovą, riebalais ir purvu aptekusi patalynė, šalia plastikinis butelis mineralinio vandens, puodukas ir milžiniška krūva nuorūkų. Tai ženklas, kad čia kažkas gyvena.

Tolimiausiame, pietiniame namo sparne įėjimas į buvusį kambarį užstatytas iškeltomis durimis. Pro tarpą matyti žmonės. Į pasisveikinimą atsako du vyriški balsai.

Kambaryje dvi lovos be kojų. Viena jų tvarkingai paklota, išlygintas užtiesalas, gražiai sulankstytas apklotas, stora striuke apsirengęs į pagalvę atsirėmęs jaunas vyriškis skaito žurnalą „Kosmopolitan“.

Vyriškis draugiškai nusiteikęs, prisistato esąs 34 metų Gintaras Falkauskas.

Apleistame name vyras įsikūrė prieš 3 savaites, nes neturi kur dėtis. G.Falkauskas neseniai grįžo iš įkalinimo įstaigos.

Anksčiau dirbo pas ūkininką Žemaitijoje. Į kalėjimą pateko už chuliganizmą ir plėšimus. Po bausmės grįžo pas ūkininką, tačiau įvairios gyvenimo peripetijos atvijo į Panevėžį, kur netoliese, Krekenavos apylinkėse, yra jo gimtinė.

Šiuo metu G.Falkauskas yra pametęs pasą, tvarkosi dokumentus gauti naujam, tad negali nei darbo biržoje registruotis, nei kokio būsto ieškotis.

Paklaustas, kaip pavyksta išgyventi be būsto, darbo ir pinigų, jaunas vyras niekuo nesiskundžia, sako kartą per dieną pavalgyti gaunąs agentūroje „SOS vaikai“, esančioje Rožių gatvėje. Dar šį bei tą randa pasirausęs šiukšlių konteineriuose.

Patalynės į apleistą namą prisitempė irgi iš konteinerių. Pasak G.Falkausko, žmonės išmeta pakankamai gerų daiktų, tik reikia netingėti pasirausti.

Su kambario bendru Ričardu Jakaičiu susikalbėti sunku. Nuo pat ryto vyriškis girtas kaip pėdas, iš suknisto gulto šiaip taip išrepeč-koja keturpėsčias, vardą ir pavardę atsimena, o štai kiek metų turi, pasakyti nesugeba.

Matyti, kad žmogus nespėjo nueiti į tualetą, džinsai iki pat klešnių apačios šlaputėliai.

G.Falkauskas paaiškina, jog kambario draugas čia gyvena 9 mėnesius. Pasak jo, name yra ir vienas nuolatinis gyventojas, kuris atsikraustė prieš 20 metų. Jo būstas antrame aukšte. Tik jis su čia užklystančiais nebendrauja, pas save nieko neįsileidžia.

Mums besikalbant į patalpą skersa įžirglioja dar viena žmogysta. Iš pažiūros tai jaunas vaikinas, tačiau irgi girtutėlis.

Vyruko akys padėrusios, į visus klausimus jis atsakinėja savotiškai: „Do you speak english?“ (Ar kalbate angliškai? - Red.)

Atėjūno veiksmai darosi agresyvūs ir neprognozuojami, jis taikosi iš fotografo rankų išlupti fotoaparatą. Skubame raminti įsismarkavusį vyrą ir po truputį trauktis durų link.

Pasiteiravus, ar šiame name dažnai puotaujama, G.Falkauskas paaiškina, jog bent jau jis geria nedaug, tik kai turi kokį litą, nusiperka alaus.

Apie benamių ir girtuoklių priebėga tapusio namo likimą teiraujamės Kristaus Karaliaus katedros generalvikaro Tomo Skrudupio.

Dvasininkas patvirtino, kad pernai buvo baigti tvarkyti dokumentai dėl bažnyčiai priklausančios nuosavybės atkūrimo.

Šiuo metu namas teisiškai vėl priklauso parapijai. Tačiau kas su juo bus daroma - neaišku. Sprendimą turėtų priimti vyskupija, tačiau tai ne vienos dienos darbas.

„Šiandien konkrečiai negalima nieko atsakyti. Namas labai nugyventas, jam rekonstruoti būtų reikalingi didžiuliai pinigai, o jų šiuo metu nėra. Reikėtų gerai pasvarstyti, kaip būtų išmintingiau: remontuoti ar nugriauti ir jo vietoje statyti naują“, - sakė dvasininkas.

Generalvikaras sakė, kad dvasiškiai ne kartą kalbėjosi su tame name įsikūrusiais žmonėmis, prašė išsikraustyti, tada būtų galima užkalti duris ir langus.

Bet name yra vienas gyventojas, kuris neturi kur dėtis. Ten išjungta elektra, žmogus gyvena prie žvakių. Dvasiškiai tiesiog nesiryžta drastiškomis priemonėmis jį išmesti lauk.