Taip ministras pakomentavo savo susitikimo su H.Clinton rezultatus po neseniai NATO užsienio reikalų ministrų susitikime iškilusio ginčo, ar jau metas atnaujinti dialogą su Rusija, įšaldytą po jos agresijos Gruzijoje.
Tuo pat metu tarptautinėje arenoje dabar labiausiai aptarinėjamas JAV ir Rusijos santykių aspektas – simbolinis santykių „perkrovimo mygtukas“.
„Dar anksčiau, negu tas „perkrovimo mygtukas“ atsirado diplomatiniame žodyne, sakiau, kad mes esame už konstruktyvius santykius su Rusija. Bet tik už tokius, kurie remtųsi istorinės tiesos, teisingumo ir demokratijos vertybėmis“, – po susitikimo su H.Clinton sakė V.Ušackas.
Ar iš viso to jūs ką nors supratote apie realius JAV ir Rusijos santykius arba bent jau dviejų pasaulio galybių ketinimus?
O gal supratote, kokie bus Lietuvos ir Rusijos santykiai, prie diplomatijos vairo Vilniuje stojus „pragmatiškos politikos šalininku“ laikomam V.Ušackui?
Populiariausias atsakymas būtų tas pats ir Lietuvoje, ir tarptautinėje arenoje: JAV ketina iš esmės pagerinti santykius su Rusija, o V.Ušackas to paties pasiryžęs pasiekti Vilniuje.
Abu atsakymai – tikrai įkvepiantys vilties.
Ypač tiems, kurie pavargo nuo iš tiesų dažnai be reikalo konfrontacinės G.W.Busho užsienio politikos ir sudėtingų Lietuvos bei Rusijos santykių.
Tačiau ar minėti atsakymai nėra tik dar viena saviapgaulė? Taip klausti skatintų vien jau minėta V.Ušacko citata apie santykių su Rusija viziją.
Juk jeigu konstruktyvius santykius su Maskva būtų galima plėtoti remiantis „istorinės tiesos, teisingumo ir demokratijos vertybėmis“, V.Ušacko pastangų paprasčiausiai nebūtų prireikę. Darbą jau seniai lengvai būtų atlikęs net kone „užkeiktu Rusijos priešu“ laikomas V.Landsbergis.
Beje, tas pats V.Landsbergis ir jo kolegos konservatoriai dar visai neseniai aršiai kritikavo buvusį užsienio reikalų ministrą P.Vaitiekūną.
Už tai, kad santykius su Rusija jis bandė kurti „istorinės tiesos, teisingumo ir demokratijos vertybes“ bent laikinai kiek nustūmęs į šoną.
P.Vaitiekūnas tiesiog stengėsi pabrėžti ką nors kita. Pavyzdžiui, tą patį abipusiškai naudingą bendradarbiavimą. Arba ieškojo būdų nesutarimus su Maskva spręsti ir apskritai Lietuvos nacionalinius interesus ginti ne tiesiogiai kovodamas su Kremliumi, o pasitelkęs Briuselį.
Tačiau ar pasiekė kokio nors atšilimo? Ne. Taigi išvada akivaizdi – santykius su Maskva savo iniciatyvomis Vilnius galėtų pagerinti nebent apskritai visiems laikams atsisakydamas tų „istorinės tiesos, teisingumo ir demokratijos vertybių“. Tik nežinia, ar ir to užtektų.
Dabartinis Kremlius paprastai gerais laiko santykius tik su tais, kurie jam visiškai paklūsta. Ir ši taisyklė bent jau kol kas be išimčių galiojo tiek Rusijos vidaus gyvenime, tiek užsienio politikoje.
Gal dabar bus kitaip? Gal dar koks nors Lietuvos geros valios gestas gali paskatinti Maskvą atsakyti tuo pačiu ir iš tiesų pagerinti santykius?
Atsakymą Lietuva jau gavo. Tik apie jį viešai nekalbama.
„Maskvoje dar nenuspręsta, kaip elgtis su Lietuva“, – diplomatų teigimu, būtent taip neseniai viešėdamas Vilniuje kalbėjo Rusijos užsienio reikalų viceministras V.Titovas.
Nelabai įkvepiantis atsakymas į V.Ušacko signalus apie pasirengimą pragmatiškiems ir konstruktyviems santykiams?
Tačiau gana nedviprasmiškas: Lietuva iš esmės raginama bandyti „papirkti“ dar neapsisprendusį Kremlių svariomis nuolaidomis. Tiesa, pati Maskva nieko net nežada.
Nieko nežada Kremlius netgi B.Obamai su H.Clinton. Nelabai tikiu ir kol kas, be tuščios retorikos, nelabai matau aiškesnių ženklų, kad B.Obama būtų iš tiesų linkęs reikšmingiau keisti politiką Rusijos atžvilgiu.
Tačiau net ir tiems, kurie tokių ženklų mato, vertėtų prisiminti, kad pastangų bendradarbiauti su Rusija dar G.W.Bushas 2001-2002 metais dėjo iš tiesų nemažai.
Ir netgi JAV interesai, kuriais remiantis šio bendradarbiavimo buvo siekiama, iš esmės buvo tie patys kaip ir dabar: pagalba operacijai Afganistane ir kova su terorizmu apskritai, santykiai su Iranu, Sirija ir kitomis „probleminėmis“ valstybėmis, tarptautinis nusiginklavimas.
Argi tuomet pasisekė G.W.Bushui? Ne. O juk jis vienu metu net buvo pradėtas kritikuoti, esą nuolaidžiauja Maskvai. Būtent buvusio JAV prezidento net klausta, kodėl JAV sąjungininke viešai vadinama Rusija kita ranka, pavyzdžiui, apginkluoja JAV priešus.
G.W.Bushą tuomet galbūt klaidino oficiali Maskvos retorika. Juk nuo pat 2001 m. rugsėjo 11-osios, kai V.Putinas simboliškai ištiesė ranką Vašingtonui, Kremlius gana ilgai žaidė tariamos partnerystės su JAV žaidimą. Tiesa, tuo pat metu jis nesibodėjo siekti savo užsienio politikos tikslų partneriui ir ne itin tinkamais veiksmais.
Dabar iš Maskvos negirdėti net jokių užuominų, kad ji pati būtų pasiryžusi permainoms. Bet vis tiek tikima, kad jas gali lemti Vašingtono arba Vilniaus iniciatyvos.
Todėl ir kyla klausimas, ar žvilgsniai iš tiesų nureipti tinkama linkme.
M.Laurinavičius yra "Lietuvos ryto" apžvalgininkas. "Lietuvos ryto" televizijoje jis veda laidą 24/7. Ją galite pažiūrėti čia.