Kandidatams į prezidentus Lietuvoje rikiuojantis prie starto linijos, galima priminti, kad užsienio politika yra sritis, už kurios formavimą atsakingas Prezidentas. Beje, ES Rytų partnerystės projektas, kreipsiantis didesnį dėmesį ES rytiniams kaimynams, startuoja gegužės 7-ąją. Kuo grindžiamas Lietuvos aktyvumas buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje?. Ar tai yra mūsų istorinė (pa)sąmonė ar vis dėlto kažkas daugiau?
Pagal daugelį objektyvių ir netgi subjektyvių kriterijų esame maža valstybė. Kartais save suvokiame ir pristatome kaip svarbią tarptautinių santykių veikėją, iškeliame „regiono (kurio?) centro“ idėją. Išorės veikėjams ir kritikams tai atrodo nepagrįsta, tuščiagarbiška ir juokinga.
Bet po prisijungimo prie NATO ir ES Lietuvos intelektualų ir užsienio politikos strategų idėjos apie savos valstybės svarbą pirmiausia buvo skirtos vidaus vartojimui. Siekta sukonstruoti normatyvinį pamatą naujai ambicijai ir jos vedamai matomai užsienio politikai.
Savivoka ir pasitikėjimas savimi yra svarbi ir tarptautiniuose santykiuose ir kasdieniame gyvenime. Piemuo Dovydas nebūtų nugalėjęs Galijoto, jei būtų jautęsis tik mažu piemenėliu. Lietuva nebūtų iškovojusi nepriklausomybės, jei būtų vertinusi tik galios disproporcijas, pallyginti su Sovietų Sąjunga. Todėl visos kalbos apie vien pragmatinius interesus kartais kelia šypseną, ypač istoriniame kontekste.
Politikos moksle įsitvirtina nuostata, kad realybę kaip monetą sudaro dvi pusės: iš vienos pusės galia, interesai, iš kitos - vertybės, normos, principai. Lietuvos, kaip ir kiekvienos valstybės interesai – visuomenės saugumo, gerovės ir saviraiškos plėtra.
Lietuvos galios plėtros galimybės geopolitinėje geometrijoje yra kol kas nedidelės. Kaip ir kitoms mažoms šalims belieka vakarietiškų vertybių sklaida. Kas yra tos vertybės, dėl kurių (ne)svarbos pas mus laužomos rašančiųjų plunksnos? Tai - fundamentalūs demokratijos, įstatymo viršenybės, žmogaus teisių, rinkos ekonomikos, taikaus sambūvio su kaimynais principai kuriais yra grįstas taikus ir tvarus sambūvis Vakarų valstybių bendruomenėj.
Vertybių, normų svarbą tarptautinėje politikoje dažniausiai pabrėžia mažosios valstybės, nes jos neturi pakankamai išteklių įgyvendinti savo interesus ir todėl nenori remtis vien galios nulemtais santykiais.
Antai Šiaurės šalys nuosekliai pabrėžia normų svarbą tarptautinėje arenoje. Jos kaip „normų puoselėtojai“ rėmė aplinkosaugos, tvarios plėtros, tarptautinės teisės, konfliktų valdymo ir paramos neturtingoms šalims vertybes. Jų aktyvus internacionalizmas gerai pažįstamas Baltijos šalims, kuomet skandinavai padėjo įtvirtinant nepriklausomybę, plėtoti demokratiją ir kurti pilietinę visuomenę. Tokias jų pozicijas lėmė mažos valstybės statusas bei vidaus politinio gyvenimo patirtis.
Lietuva, patyrusi keturgubą transformaciją į demokratiją, rinkos ekonomiką, valstybės kūrimą ir integraciją į ES/NATO, taip pat sukaupė vertingą patirtį, kuri tapo valstybės plėtros atspara. Ir tuomet kaip „naujoji Europa“ atsigręžėme į „naująją Rytų Europą.“
Pamažu keičiasi termino „Rytų Europa“ turinys. Anksčiau rytų europiečiai buvome mes patys, pokomunistinės naujosios demokratijos, norinčios išsivaduoti iš SSRS palikimo ir užsitikrinti saugumą ES ir NATO. Dabar „Rytų Europa“ vis dažniau vadinamos ES rytų kaimynės.
Pagal apklausas dauguma gyventojų nori, kad Lietuva būtų pristatoma kaip šiaurės Europos šalis, nes „Rytų Europa“ reiškia didesnį nei kitur atsilikimą, korupciją, neužbaigtas reformas, Rusijos įtaką. Todėl norisi, kad panašių į mus, ypač kaimynų, galinčių diegti ir vadovautis panašiomis vertybėmis, būtų daugiau. Dėka SSRS okupacijos mus pažįsta ir prisimena naujoji Rytų Europa, kuriai Baltijos šalių pasiekimai yra akivaizdūs ir įdomūs. Todėl Lietuvos interesas susijęs su mūsų vertybių ir išgyventų patirčių sklaida.
Savo patirtis kaip indėlį į ES veiklą bando perkelti daugelis ES narių. Pavyzdžiui, Suomija, tapusi ES nare, į ES išorinę politiką integravo savo kaimynystės su Rusija patirtį. Federacinę sistemą turinti Vokietija rėmė ES Regionų komiteto įkūrimą. Lietuva, pagal galimybes, taip pat stengiasi iš vartotojos tapti davėja.
Bet norint duoti, reikia turėti ką. Viena iš nedaugelio sričių, kur turime patirties, tam tikrų žinių ir esame įdomūs kitiems Europoje, yra būtent ES rytų kaimynystė. Nesame žaidėjai pietų Europoje ar Šiaurės Afrikoje. Olandai, portugalai, britai klausia mūsų: kokia padėtis Baltarusijoje, ką jums kalba gruzinai? Jei į europizaciją (vesternizaciją) žvelgsime per vakarietiškų vertybių įsivedimą ir savo patirčių integravimą į ES ir Transatlantinę darbotvarkę, tai savo užsienio politikos potencialą galime plėstii už rytinių šalies sienų, tiesa, nepamiršdami, kad dar daug ką galima nuveikti stiprinant Lietuvos partnerystę visų pirma su Baltijos, Šiaurės šalimis ir Lenkija.
Tiesa, Lietuvos investicijos, prekyba ir net turizmo srautai naujojoje rytų Europoje yra menki, o Gruzija ir Moldova - netgi ne tiesioginiai kaimynai. Todėl pagrįstai skamba klausimas, ką mes ten pametėme ir ar apsimoka veltis į Rusijos įtakos zoną?
Tam yra dvi priežastys. Pirmoji - vakarietiškų (ir mūsų) normų plėtra į rytus, antroji – veikimas kartu su Vakarų sąjungininkais, ypač JAV. Politiškai ir per įvairius bendradarbiavimo projektus remiant laipsnišką vakarietiškų principų įdiegimą mes prisidedame prie kitokios erdvės kūrimo. Erdvės, kurioje vertybės gali darytis panašesnės į mūsų. Erdvės, kurioje būtų geresnės sąlygos politinei ir ekonominei sveikatai. Erdvės, iš kurios mums nepersilietų socialinis, politinis, ekonominis nestabilumas. Cinikas pasakytų, kad kuriama dar viena sanitarinė zona, o realistas pridurtų, kad tai - bandymai padaryti panašesniais į mus ES kaimynus. Jei pavyks, tai bus geras ženklas tolesniems pokyčiams naujojoje Rytų Europoje ir už jos ribų.
Kokie būtų kaštai, jei atsisakytume aktyvios politikos Rytų kryptimi?
Pirmiausia prarastume saviraiškos užsienio politikoje galimybę. Antra, teikdami pirmenybę vien pragmatiškiems interesams, turėtume užmerkti akis prieš vertybes, o tai vestų į europinės savasties eroziją. Trečia, taptume mažiau vertingi Transatlantinėje bendrijoje, nes kitur mūsų patirtis, žinios ir vizijos yra menkiau išvystytos. Ketvirta, būtų keista, jei Europai skiriant didesnį politinį ir finansinį dėmesį Rytų kaimynystei, Lietuva, kaip viena iš uoliausių kaimynystės politikos rėmėjų, pasitrauktų.
ES lygmenyje reikia dalyvauti ar burti valstybių koalicijas, kurios remia europietiškų normų sklaidą rytų kaimynystėje. Verta apsvarstyti „paramos pasidalinimo“ idėją, kaip tai darė šiauriečiai baltų atžvilgiu, susitelkiant ties vienos problemos keliose šalyse ar vienos šalies problemų sprendimais. Pavyzdžiui, Lietuva rūpintųsi daugiausia parama Gruzijai arba ES teisinių normų diegimu regione. Vakarų skiriami ištekliai ir politinė valia turi krypti į demokratines institucijas ir vakarietiškas vertybes vertinančius lyderius. Tikslas būtų praplėsti draugų ratą ir priartinti juos, jei jie to tik nori, prie Vakarų.
Pagrindiniai naujųjų rytų europiečių įtraukimo kanalai gali būti žmonių kontaktai (vizų kainų mažinimas, bevizis režimas tam tikroms grupėms kaip studentai), laisvos prekybos plėtra, priartinimas prie ES teisinės bazės, projektinis bendradarbiavimas ir pan. Galima ramiai su partneriais Vakaruose tęsti pradėtus darbus. Kaimynai Rytuose kažkada turi pajusti suartėjimo su Vakarais naudą. Tai užtruks, bet ir Roma juk nebuvo pastatyta per dieną.
***
Dr. Mindaugas Jurkynas yra Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų docentas.