Devalvacijos šmėkla tampo už liežuvio

Nors netrukus kalbos apie galimą lito devalvavimą buvo paneigtos, ir šiandien bandoma baksnoti neva į įstatyme įrašytą galimybę paslapčia tai padaryti. Tik klausimas: kam tai būtų naudingiau?

Praėjusią savaitę Seimo opozicija parlamento pirmininko pirmajai pavaduotojai Irenai Degutienei įteikė parašus, kurie reikalingi nepasitikėjimo K.Glavecku procedūrai pradėti.

„Atleidimo iš einamų pareigų procedūra inicijuojama dėl jo kalbos, neapgalvotų veiksmų, kurie sukėlė tikrai didžiulę paniką“, — socialdemokratų frakcijos seniūno Zigmanto Balčyčio nuomone, po tokio akibrokšto parlamentaras neturėtų užimti Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko posto.

Pats K.Glaveckas nėra linkęs taip manyti. Jį parėmė ne tik kolegos iš Liberalų sąjūdžio, bet ir Seimo vedėjas Arūnas Valinskas, premjeras Andrius Kubilius.

Nors šalies vadovas Valdas Adamkus nereikalauja ekonomisto galvos, K.Glavecko kalbą įvertino kritiškai: „Galiu tik su nusistebėjimu sutikti žinią, kad atsakingi politikai neetiškai ir tokį klausimą kelia, kai tam jokio pagrindo nebuvo. Manau, kad tai yra neatsakingas, neapgalvotas pareiškimas ir, aišku, jis buvo kenksmingas, sukeliantis nepasitikėjimą Lietuvos žmonėse, o kartu galėjo paveikti labai neigiamai ir užsienyje“.

Būkime neturtingi, bet teisingi — ką tokio iš tikrųjų pasakė K.Glaveckas per spaudos konferenciją?

„Klausimas tiktai — kokiu santykiu įvestas būtų euras. Mes dabar turime fiksuotą 3,45 (lito už eurą kursą). (Europos) centrinis bankas (euro) įvedimo momentu euro ir lato, euro ir lito, euro ir Estijos kronos, kur yra valiutų valdybos, santykį nustatys Europos centrinis bankas. Kitaip sakant, jis nustato — gali būti 7 litai, 8 litai, 4 litai, 2 litai ir t.t.“ (Kalba netaisyta, — red.)

Atrodo, kad ši citata labiau primena svarstymą, „kas būtų, jei būtų“, o ne kokį nors įspėjimą — čiupkite litus ir bėkite keisti į užsienio valiutą. Jei K.Glaveckas buvo išklausytas iki galo, tuomet vėl klausimas — kodėl tautiečiai nepuolė keisti į litus užsienio valiutos? Juk, pasak politiko, įvedus litą, euras galėtų kainuoti galbūt ir 2 litus.

Tiesa, šioms spėlionėms yra atsakymų. Dar yra žmonių, menančių, kaip sovietų laikais per naktį dešimtkart buvo devalvuotas rublis, kaip dingo jų tūkstantinės santaupos. O dauguma pamena ir ekspremjero Gedimino Vagnoriaus raginimus „į banką nešti rublius“, kurie netrukus buvo įšaldyti, o indėliai — grąžinti pinigams netekus vertės.

K.Glavecką galima pavadinti vienu paskutinių, netiesiogiai prabilusių apie galimą nacionalinės valiutos devalvavimą. Iš tikrųjų ši tema į paviršių išplaukia jau seniai — nuo 2005—2006 metų.

„Kiek dirbu banke, tiek laiko ir kalbama apie lito devalvavimą“, — „Ekstrai“ patvirtino Lietuvos banko valdybos pirmininkas Reinoldijus Šarkinas.

Apie lito devalvavimą imta kalbėti dar nuo to laiko, kai nacionalinė valiuta buvo susieta su euru. Dalis verslininkų greičiausiai su nostalgija prisiminė laikus, kai, brangstant doleriui, pajamos iš eksportuojamos pigios produkcijos duodavo tūkstantinius dividendus.

Bene vienas pirmųjų garsiai apie lito nuvertinimą prabilo Švedijos centrinis bankas 2006 metų finansinio stabilumo ataskaitoje, kurioje įspėjo Baltijos valstybėse veikiančias savo antrines įmones apie padidėjusią riziką išduodant paskolas nacionaline valiuta. Tokių būgštavimų priežastis — ekonomikos perkaitimo grėsmė, didelis BVP augimas, didelė infliacija, spartus atlyginimų kilimas.

2007 metų pradžioje vienas užsienio bankų, įžvelgęs nestabilią finansinę padėtį Latvijoje, ėmė reikalauti nedelsiant imtis priemonių rizikai suvaldyti Lietuvoje ir Estijoje.

Primygtinai reikalauta, kad į visas sutartis, komercinius pasiūlymus, kainoraščius būtų įtraukti straipsniai, apsaugantys nuo valiutos rizikos, o kur įmanoma — sudaryti valiutos apsaugos sandoriai, lėšos bankų sąskaitose vietos valiuta sumažintos iki minimumo.

Panaši situacija šiandien bankuose jau neslepiama — paskolos litais brangesnės, už indėlius litais taip pat mokamos didesnės palūkanos.

Kad ir kaip svarstytume, bet kokiems gandams pagrindo nebūtų, jei jie neturėtų teisinio pagrindo.

Lito patikimumo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje sakoma, kad oficialų lito kursą gali keisti Lietuvos bankas, suderinęs su Vyriausybe, „esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą“.

Nejaugi šio įstatymo formuluotė neatitinka šiandienos realijų? Lietuvoje — ekonomikos sąstingis, didėja nedarbas, mažėja atlyginimai. Beje, ši įstatymo nuostata jau seniai tapo propagandos varomąja ašimi kai kuriems kalbininkams ir asmenims, prisistatantiems nepriklausomais ekonomikos ekspertais.

„Tuo gąsdinti ir visuomenės aistrų kaitinti nereikėtų“, — lygiai prieš metus „Ekstrai“ kalbėjo Lietuvos banko Ekonomikos departamento direktorius Raimondas Kuodis, paprašytas pakomentuoti tokių ekspertų įžvalgas.

SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda taip pat laikėsi panašios nuomonės. Jo teigimu, norėdami užkirsti kelią nepagrįstoms paskaloms dėl lito devalvavimo, politikai turėtų sugriežtinti Lito patikimumo įstatymą „numatydami konkrečiai, kokiomis aplinkybėmis lito ir euro santykis galėtų būti keičiamas“.

„Dabar, kai situacija nėra kritinė, diskutuoti apie Lito patikimumo įstatymą nėra prasmės“, — prieš metus akcentavo G.Nausėda.

Ar bankininko pozicija šiandien pasikeitė?

„Situacija ir dabar nėra kritinė, Lito patikimumo įstatymas funkcionuoja, tačiau sugebame įvairiomis kalbomis, kaip sakoma, įmesti degtuką į sausoką mišką.

Bėda ta, kad anksčiau žmones gąsdindavo ne valdžios atstovai, o pseudoekonomistai, o dabar kalba Seimo valdančiosios koalicijos politikai“, — „Ekstrai“ sakė G.Nausėda.

Galimam devalvavimui — žabangai

Lietuvos banko valdybos pirmininkas R.Šarkinas praėjusią savaitę „Ekstrai“ sakė, kad kai kurie ekspertai neteisingai supranta Lito patikimumo įstatymą jo straipsnius suprasdami pažodžiui.

„Pirmiausia niekas nesiruošia keisti lito kurso.

Antra, jokiame įstatyme nėra apspręsta, kada atsiranda „ypatingos sąlygos“. Jei jos ir atsirastų, teisiškai tai konstatuoti turėtų ne bankas, Vyriausybė, o Seimas.

Tokiu atveju turėtų būti priimtas specialus įstatymas ar nutarimas. Žinant, kad panašių teisės aktų atsiradimas nėra vienos nakties darbas, — projektas turi būti apsvarstytas Seimo komitetuose, frakcijose, vėliau svarstomas Seime, „ypatingų sąlygų“ konstatavimas jokiu būdu nebus naktinis parlamento darbas“, — R.Šarkinas „Ekstrai“ dėstė, kad jei ir atsirastų ekonominė būtinybė keisti lito ir euro santykį, žmonės apie tai turėtų būti informuojami iš anksto.

Panašios nuomonės laikosi ir buvęs vidaus reikalų ministras, dabar Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras: „Kol yra valiutų valdybos modelis, kol tai nėra valstybės banko kompetencija, lito devalvuoti per vieną naktį neįmanoma“.

S.Šedbaro teigimu, „nepaprastas aplinkybes“ apibrėžia Nacionalinio saugumo įstatymas.

„Tai gali būti arba kokia nors agresija, arba stichinė nelaimė.

Tačiau sunku pasakyti, ar ir tai prisidėtų prie valiutos devalvavimo“, — teigia S.Šedbaras, pabrėždamas, kad lito kurso keitimas, kai ne tik sustojęs eksportas, bet žmonėms sunku grąžinti paskolas bankams, gali sukurti tik „netinkamą situaciją“.

„Lito stabilumą garantuoja Lito patikimumo įstatymas, kuris ir numato, kad nei Vyriausybė, nei Lietuvos bankas neturi galimybių pasislėpę po kilimu imtis kokių nors panašių veiksmų“, — premjeras A.Kubilius teigia taip pat neįžvelgiantis teisinių galimybių per naktį devalvuoti litą.

R.Šarkino teigimu, kad ir kiek ekonomistai, politikai ar teisininkai ginčytųsi dėl Lito patikimumo įstatymo nuostatų, egzistuoja dar vienas saugiklis — ir kur kas didesnis, neleidžiantis ne tik devalvuoti, bet ir apskritai keisti lito ir euro santykio.

„2004 metų birželį Lietuva prisijungė prie antrojo valiutų kurso mechanizmo (VKM II), kuris yra vienas būtinų euro įvedimo žingsnių. Sutartyje Lietuva įsipareigojo išlaikyti stabilų valiutos kursą.

Teoriškai svarstant, Lietuvai norint keisti lito kursą, turėtų būti keičiama ir minėtoji sutartis su Europos centriniu banku“, — „Ekstrai“ akcentavo R.Šarkinas.

Lietuvos banko vadovas, atremdamas siūlymą „devalvuoti litą, kaip pasielgė Lenkija su savo nacionaline valiuta ir neva išlošė“, pabrėžė, kad kaimyninės valstybės situacija kitokia. Lenkija nėra pasirašiusi sutarties su Europos centriniu banku dėl zloto ir euro santykio.

R.Šarkinas ramina, kad nėra pagrindo panikuoti ir dėl ateities. Mat prieš dvejus metus priimtas Vyriausybės nutarimas numato, jog, likus 7 mėnesiams iki euro įvedimo, sprendimą įvesti eurą turėtų priimti Europos Sąjungos Taryba, o likus trims mėnesiams taptų žinomos privalomos kainos eurais ir litais.

Kitaip sakant, lito ir euro santykis turėtų paaiškėti ne vėliau kaip likus metų ketvirčiui iki euro įvedimo.

Buvęs finansų ministras Rimantas Šadžius situaciją paaiškina dar konkrečiau: „Norint įsivesti eurą, metų pradžioje reikia pateikti paraišką, kurią įvertintų Europos Komisija ir Europos centrinis bankas. Pritarus euro įvedimui, šios institucijos Europos Sąjungos finansų ministrų tarybai pateiktų reglamentą, kokiu kursu turėtų būti keičiama valiuta“.

„Glavecko pasvarstymai — kvailas pliurpimas. Koks kvailys galėtų dabar keisti kursą?“ — Lietuvos banko vadovo nuomone, tam nėra ne tik teisinių, bet ir ekonominių sąlygų.

Atremdamas ekonomistų priekaištus, kad litas yra „stiprus“ euro atžvilgiu ir labai pervertintas, todėl ir būtina nacionalinę valiutą devalvuoti, R.Šarkinas skeptiškai žiūri į tokius vertinimus: „Jei skaičiuosime pagal vienokią metodiką — litas stiprus, jei vadovausimės kita metodika — litas neįvertintas. Sudėkime abu atsakymus — litas toks, koks ir turėtų būti“.

R.Šarkino teigimu, lito devalvavimas Lietuvai būtų nenaudingas.

„Gali būti, kad šias kalbas kažkas inspiruoja iš užsienio — nori spekuliuoti. Bet toks žingsnis sukeltų visišką finansų suirutę: išaugtų infliacija, reikėtų didinti algas — spiralė suktųsi pasikartojant situacijai ir iš esmės nebūtų jokių pokyčių ekonomikoje“, — R.Šarkino teigimu, lito devalvavimas tik trumpam laikui pakeistų situaciją.

* Padidės pelnas didelę pridėtinę vertę kuriantiems eksportuotojams.

* Padidės pelnas užsienio žaliavų perdirbėjams-eksportuotojams.

* Atsiras galimybė didinti eksportą.

* Juntamai padidės žemdirbių pajamos.

* Nekilnojamojo turto plėtros bendrovėms — renesansas, nes padidės turto paklausa iš užsienio.

* Turtingesni taps turintys užsienio valiutos.

* Valstybė turės trumpą progą palankiomis sąlygomis grąžinti dalį skolų.

* Tarptautinėse kapitalo rinkose sugrius pasitikėjimas Lietuva.

* Kils banko palūkanų normos, įsisuks infliacijos smagratis.

* Mažės investicijos.

* Mažės prekybos apimtis.

* Pabrangs importinės prekės.

* Nukentės bankai, investicijų fondai, kitos produkto nekuriančios įmonės.

* Didmeninio importo bendrovėse prasidėtų krizė, nukentėtų prekybos tinklai.

* Nuostolių patirtų asmenys, turintys skolų užsienio valiuta, pavyzdžiui, eurais.

Koncerno „Achemos grupė“ prezidentas Bronislovas Lubys

— Dar kartą nuvilnijus kalboms apie galimą lito devalvavimą, ekonomistai pripažįsta, kad tai naudingiausia būtų eksportuotojams. Jūsų koncernas — vienas didžiausių eksportuotojų. Ar lito devalvavimas jūsų verslui padėtų?

— Mes iš esmės prekiaujame euro zonos valstybėse, tad esminės įtakos lito devalvavimas, jei tai įvyktų, mūsų verslui neturėtų.

— Kiek lito devalvavimas būtų naudingas valstybei ir paprastiems žmonėms?

— Devalvavus litą reikės kur kas daugiau pajamų padengti prisiimtus įsipareigojimus eurais, todėl tiek gyventojams, tiek valstybės biudžetui tai atsilieptų labai neigiamai.

— Kokių padarinių gali sulaukti valstybė, verslas devalvavus litą?

— Nelygu turimi valiutiniai įsipareigojimai ir gaunamos pajamos valiuta ir litais, struktūrinis poveikis gali būti labai įvairus.

— Jūsų manymu, ar pagrįstai eskaluojama lito devalvavimo tema, gal reikėtų jos vengti?

— Absoliučiai — vengti.

— Ekonomistai užsimena, kad viena lito devalvavimo priežasčių — per stipri nacionalinė valiuta.

— Aš — už nedevalvuotą litą.

3 straipsnis. Oficialus lito kursas

Oficialus lito kursas nustatomas parinktos bazine valiutos atžvilgiu.

Bazinę valiutą ir oficialų lito kursą nustato Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe.

Tik esant nepaprastoms aplinkybėms, kai nustatyto lito kurso tolesnis išlaikymas žlugdytų nacionalinės ekonomikos stabilumą, Lietuvos bankas, suderinęs su Lietuvos Respublikos Vyriausybe, gali keisti bazinę valiutą ir (ar) oficialų lito kursą.

Psichoanalitikas Tomas Kajokas:

„Visuomenė nevienalytė, todėl politikų kalbos apie nacionalinės valiutos devalvavimą, valstybės bankrotą žmones veikia skirtingai. Juk tik dalis žmonių lėkė atsiimti indėlių, keistis pinigų. Jie pasidavė panikai.

Įtampos sąlygomis panikos slenkstis toks nedidelis, kad net menkiausias kryptelėjimas, neatsakytas klausimas, kreiva šypsena politiko veide gali būti suprasta kaip klasta, bandymas nuslėpti. Tokiomis sąlygomis kalbėtis su žmonėmis, kurių reakcija dažnai neadekvati, darosi labai sudėtinga.

Dabar mūsų visuomenė gyvena savo pačios baimių atspindžiuose. Todėl politikams kalbant apie ateitį reikia būti ne vien analitikais, įžvelgiančiais sunkumų, bet kartu ir žmonėmis, sugebančiais suteikti vilties, nuraminti. Dalis visuomenės labai laukia iš politikų paguodos, kad viskas gerai.

Krizės situacijose žmonės linkę tapti šizoidiškais ir paranoidiškais. Tuomet žmogus linkęs viską matyti tik arba juoda, arba balta. Atrodo, kad dabar galime kalbėti tik apie balta. Galime neigti realybę, ignoruoti faktą, kad kas nors yra blogai. Bet tuomet vis tiek vieną dieną kils psichozė. Neišvengiamai reikia kalbėti apie tai, kas yra blogai. Kitas klausimas, kaip pradėti apie tai kalbėti ir kas kalbės.

Su savo baimėmis ir panika nesusidorojantys žmonės ją šalina interneto komentarais, SMS žinutėmis. Taip jie tarsi nusikrato panikos. Jiems palengvėja, kai kiti baiminasi. Kad jis ne vienas toks. Kiti destruktyvią informaciją skleidžia genami pavydo, keršto. O kiti jais patiki.

Yra labai sena istorija apie rašytoją Marką Twainą.

Kai jis išsiuntė vieno miestelio vadovams žinutę: „Viskas išsiaiškinta. Tučtuojau bėkit“, visi gavę žinutę išvažiavo. Gal tai tebuvo juokas. Bet tokie dalykai visuomet suveikia. Visais laikais žmogaus paranojiškumas yra bendras bruožas. Neapibrėžtumo laikotarpiais to paranojiškumo gali būti ypač daug.

Užsiugdyti visuomenę, kuri vadovautųsi ne chaotiškai plintančia informacija, o protu, nelengva. Kartais stebiu lesinamus paukščius. Užtenka vos vienam paukščiui pakilti nuo lesyklos ir paskui jį pakyla visi kiti. Žmonės didelėse grupėse elgiasi panašiai.

Vienas bėga, kiti puola paskui. Nors jie nemato, kas juos veja. Čia kaip sovietiniais metais, kai žmogus pirma atsistoja į prie parduotuvės susidariusią eilę, o tik paskui paklausia, kas pardavinėjama. Tai psichologinis fenomenas, kuriuo vadovaujamės.

Vienas būdų išvengti masinės psichozės — pripažinti, kad dėl susidariusios krizinės situacijos kalta ne vien valdžia, kad yra ir mūsų pačių kaltės.

Bet surasti sprendimą, kaip nekaltinant ištverti, yra kur kas sudėtingiau. O maištas yra ženklas, kad liovėmės galvoti.“