Banaliausias pavyzdys – praėjusią savaitę energetikos ministro A.Sekmoko imtos žaisti slėpynės dėl buvusių LEO LT valdybos narių S.Spėčiaus ir D.Šulgos. Jiems praėjusių metų rudenį buvo išmokėtos 200 tūkst. litų viršijančios kompensacijos už atleidimą, bet abu liko eiti bendrovėje kitų pareigų.
Tiesa, A.Sekmokas pats pranešė apie šiuos atvejus, tačiau jokiu būdu neišdrįso pasakyti pavardžių. Kai tik šios pavardės žurnalistų dėka vis dėlto buvo viešai paskelbtos, S.Spėčius ir D.Šulga atsistatydino.
Tačiau ar istorija tuo ir turėtų baigtis? Ar tikrai nevertėtų pareikalauti atsakomybės iš asmens, kuris tiesiogiai atsakingas už sprendimą milžiniškas kompensacijas pasiėmusius veikėjus vėl įdarbinti?
Ministras teisus: viskas šiuo atveju tikriausiai yra teisėta, bet neteisinga. Todėl ir už tą neteisingumą kas nors turėtų atsakyti. Bent jau visuomenė turėtų žinoti, kas dėl to kaltas. Bet ministras prabilo tik puse lūpų. Ir iš karto nutilo.
Galbūt galima manyti, kad visa tai – smulkmena, neatspindinti tikrojo A.Kubiliaus Vyriausybės pasiryžimo?
Sutikčiau, jei kitais atvejais aiškumo visuomenei būtų suteikiama daugiau. Tačiau net ir dėl pačios LEO LT likimo painiavos tik daugėja. Štai praėjusią savaitę A.Sekmokas pareiškė, kad LEO LT naujos atominės elektrinės nestatys.
Tačiau juk Konstitucinis teismas aiškiai pareiškė, kad vienas pagrindinių taisytinų dalykų yra būtent tas, kad nebuvo aiškiai įvardytas LEO LT tikslas ir įsipareigojimai pastatyti atominę elektrinę. Ir tik šis tikslas pateisino, kad bendrovė įkurta ne konkurso būdu.
Kaip dabar nauja konservatorių strategija bus suderinama su Konstitucinio teismo išvadomis? Ir kam apskritai tada reikalinga LEO LT? Visuomenė apie tai vėlgi nieko neišgirdo.
Iki šiol niekas iš valdžios nesiteikia išsklaidyti dar vieno mito: ne kokie nors nesutarimai su Latvija yra pagrindinė kliūtis, trukdanti sparčiau įgyvendinti elektros tilto į Švediją projektą. Pagrindinė kliūtis – uždara Lietuvos rinka. Ir švedai tai yra tiesiai pasakę ne vien buvusiam premjerui G.Kirkilui, bet ir A.Kubiliui.
Šią problemą galbūt galėtų padėti išspręsti dabartinės Vyriausybės pastangos kurti bendrą Baltijos šalių rinką, kuri ateityje galėtų būti sujungta su Skandinavijos „NordPool“. Bet kodėl visuomenei tai iki šiol suprantamai nepaaiškinta?
Niekas nepaaiškino ir to, ką vartotojams reikš kiek daugiau negu prieš savaitę pasirašyta sutartis. Pagal ją bendrovė Energijos realizacijos centras 10 metų įsipareigojo pirkti Lietuvai elektros energiją iš Rusijos.
Ši sutartis nustebino net Švedijos, kurios atstovus esą žadama kviesti į LEO LT stebėtojų tarybą, ambasadorę Lietuvoje. Maža to, Energijos realizacijos centras susijęs ne tik su Rusijos bendrove „Inter RAO“, bet ir su tarp energetikų gerai žinoma ir dabartinės valdžios partijoms artima Garbaravičių šeima.
Bet ir vėl visuomenei – jokių paaiškinimų. O juk dar net nepradėjome kalbėti apie šilumininkų ir dujininkų apetitą, ypač sparčiai tuštinantį kišenes.
Turbūt esate girdėję, kad kainos greitai bus perskaičiuojamos du kartus per metus ir netgi kainų skaičiavimo metodika pakeista, kad būtų galima greičiau atsižvelgti į dujų kainų pokyčius.
Tik kažkodėl niekas neskuba pripažinti, kad tos pačios metodikos ir apskritai valdžios neveiklumas leidžia dujininkams ir šilumininkams pelnytis visai ne iš dujų kainų skirtumo. Todėl ir šie pakeitimai pelnytis gyventojų sąskaita netrukdys.
Neatsakytų klausimų sąrašą būtų galima tęsti ilgai.
Bet gal energetikus sutramdyti viešai žadanti valdžia pati galėtų atsakyti, kam naudingas tas tylos kodas?
***
M.Laurinavičius yra „Lietuvos ryto“ apžvalgininkas. „Lietuvos ryto“ televizijoje jis veda laidą „24/7“. Ją galite pažiūrėti čia.