Įskaudintas ir vienišas, laiške viso pasaulio vyskupams popiežius parašė skaudžius ir karčius žodžius, tvirtindamas, kad istorijoje dėl keturių lefebristų vyskupų ekskomunikos panaikinimo ir ypač dėl vyskupo Richardo Williamsono tam tikruose katalikų sluoksniuose išryškėjo „atakai pasiruošęs priešiškumas“, demonstruojama „neapykanta be jokios pagarbos ir padorumo“.
Vatikano kurijoje - sumaišties požymiai. Šitai buvo pastebima ir anksčiau, tačiau nepasitenkinimas įtakingose ir didelėse Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos ir Šveicarijos vyskupijose dėl popiežiaus sprendimo pasigailėti ekskomunikuotų vyskupų netgi nesulaukus jų ištikimybės ženklų II Vatikano susirinkimo nuostatoms atskleidė, jog Vatikane kažkas sutriko iš esmės.
Du kartus popiežiaus sprendimai, kurias turėjo paviešinti Vatikano spaudos centras, buvo pagarsinti anksčiau laiko anapus Vatikano sienų, sukeldami didžiulį triukšmą ir polemiką.
Taip nutiko su popiežiaus dekretu dėl keturių lefebristų ekskomunikos atšaukimo. Tas pats atsitiko ir su popiežiaus laiško vyskupams paviešinimu. Vatikano dienraščio „L‘Osservatore Romano“ vyriausiasis redaktorius Giovanni Maria Vianas savo vedamajame pasmerkė „išvedžiojimus ir manipuliacijas“, priminė, jog Vatikano kurija - „tai istoriškai kolegialus organizmas, jo pareiga - būti pavyzdžiu visuotinei Bažnyčiai“.
Benediktas XVI yra vienišas. Tačiau ne dėl to, kad kažkokia partija regztų sąmokslą. Priežastis - vienatviškas popiežiaus vadovavimo stilius, nepripažįstantis jokių konsultacijų ir nekreipiantis dėmesio į tam tikrus išorinius ženklus bei ir įspėjimus. Ypač, kai tokie ženklai pasirodo žiniasklaidoje, kuriai iki šiol buvo reiškiamas išankstinis nepasitikėjimas.
Pasak pavardės nepanorusio skelbti monsinjoro, „J.Ratzingeris nors ir praleido dvidešimt metų Vatikane dirbdamas tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovu, tačiau jis visiškai nepažįsta kurijos. Vakar jis buvo užsisklendęs savo darbo kambaryje buvusiose inkvizicijos patalpose. Šiandien jis ir vėl užsidaręs, šįsyk - popiežiaus kabinete. Jis yra teologas, o ne valdytojas. Pusę dienos jis skiria pasaulio Bažnyčios problemoms, o kitą pusę - savo raštams ir antrajai knygai apie Jėzų“.
Galiausiai monsinjoras pridūrė: „Tai, kad jis yra didis teologas, dar nereiškia, kad jis sugeba užčiuopti laikmečio pulsą“.
Žinoma, kurijoje yra ir saujelė J. Ratzingeriui be galo ištikimų žmonių. Pirmiausia kardinolas Tarcisio Bertone. Tarp ištikimųjų yra ir J.Ratzingerio postą perėmęs arkivyskupas Williamas Josephas Levada. Dar - atsakingas už kulto reikalus ispanų kardinolas Antonio Canizaresas.
Bendraminčiais laikytini ir kardinolas Zenonas Grocholewskis bei kardinolas Francas Rode. Tarp įvairių šalių vyskupų konferencijų vadovų vienas solidariausių - kardinolas Angelo Bagnasco, neseniai išreiškęs dėkingumą popiežiui už pareikštą poziciją.
Tačiau vien ištikimybės nepakanka. Vienas Apaštalinių rūmų aplinką išmanantis pašnekovas teigia: „Įspūdis toks, tarsi trūktų vieningos visą kuriją apimančios vadovavimo linijos“.
Kurija - sudėtingas mechanizmas. Norint jį valdyti, būtina tvirta popiežiaus, valstybės sekretoriaus, o kai kada ir užkulisiuose aktyviai dirbančio asmeninio popiežiaus sekretoriaus ranka. Tokio, kaip Lorisas Capovilla, kuris dirbo Jonui XXIII, Pasquale Macchi - Pauliui VI, Stanislawas Dziwiszas - Jonui Pauliui II.
J.Ratzingerio asmeniniam sekretoriui, monsinjorui Gaensweinui nepatinka popiežiaus dešiniosios ir slaptosios rankos vaidmuo. Tai galėtų būti teigiamas tokios padėties žmogaus būdo bruožas, bet tuo pat metu slegia kita problema: didelė kurijos dalis nepripažįsta ir valstybės sekretoriaus T.Bertone’es kaip „vieno iš saviškių“.
Jis niekada nebuvo tarp tų monsinjorų, kurie pradėjo karjerą viename iš kurijos padalinių, o paskui iškilo po truputį megzdami pažinčių ratą, kaupdami patirtį vienoje ar kitoje užsienio nunciatūroje.
Kardinolas T.Bertone yra autsaideris. J.Ratzingeris jį pasirinko, nes buvo vienas ištikimiausių jo pirmųjų bendradarbių. Tačiau kurijos pasaulis anaiptol nejunta didelio bendrumo su saleziečiu T.Bertone.
Jam tikrai nėra nelengva. Iš vienos pusės, jis yra atskirtas nuo kurijos mechanizmo. Iš kitos pusės, jis niekaip negali daryti įtakos Benedicto XVI kursui.
Kai reikia, T.Bertone sugeba įsikišti ir ištaisyti klaidas, kai jų pasitaiko. Tačiau valstybės sekretorius gali imtis veiklos tik tada, kai kažkas nutiko. Nes J.Ratzingerio valdymo stilius - vienišo monarcho stilius. Laiške vyskupams popiežius pripažino, jog dekretas apie vyskupus lefebristus nebuvo pateiktas pakankamai aiškiai.
Popiežius garantavo, kad nuo šiol komisija „Ecclesia Dei“, kuriai vadovauja kardinolas Castrillonas Hoyosas (būtent jis iki šiol vedė derybas su Pijaus X brolija) bus susieta su tikėjimo doktrinos kongregacijos ir viso pasaulio vyskupijų, dalyvaujančių plenariniuose buvusios inkvizicijos posėdžiuose, nuomone.
Nenuostabu, kad būtent Kanados ir Europos vyskupijų kurijos sukilo prieš sumanymą ištiesti lefebristams ranką, negavus absoliutaus lojalumo ženklų šiuolaikinei Bažnyčiai ir II Vatikano susirinkimo principams. Net artimas popiežiui Vienos kardinolas Cristophas Schoenbornas buvo priverstas prabilti apie „Vatikano ryšių nepakankamumą“. Tai - ne kas kita, kaip elegantiškas būdas išvengti tiesioginės popiežiaus kritikos.
Tačiau būtent Austrijoje neseniai nutiko dar vienas nūdienos pontifikatų istorijoje precendentų neturintis įvykis.
Austrijos vyskupai atstūmė paties popiežiaus rinktą vyskupą augziliarą, priversdami Benedictą XVI dar kartą atsitraukti bei atšaukti kandidatūrą. Tokių dalykų Vatikano kurijos žmonės iki šiol nebuvo regėję.