Laikas nenumaldomai lekia, o aukštųjų mokyklų finansavimo tvarka vis dar miglota.
Ką gi daryti studentams?
Ko jiems tikėtis ateityje?
Ar parduoti vasarą — imtis darbo ir atlygį taupyti mokslams?
Ar galbūt naiviai tikėtis, kad iki rudens semestro kas nors paaiškės?
Abiturientė Rūta jau nusprendė, kokią specialybę rinksis, tačiau nė nenutuokia, kiek jai kainuos studijos. To nežino ir jos bendraklasiai. O apsispręsti, kokius egzaminus laikyti, abiturientams jau reikėjo iki vasario 24 dienos.
„Dabartinė situacija yra tokia, kad kol kas niekas nieko nežino. Netgi neseniai vykusioje mokslo mugėje „Litexpo“ parodų rūmuose buvo sunku išpešti informaciją apie studijų kainas — konsultantai nieko konkretaus negalėjo pasakyti“, — skundėsi šįmet mokyklą baigsianti mergina.
Kiek gali tekti mokėti už mokslą? Visa tai priklauso nuo aukštosios ar aukštesniosios mokyklos pobūdžio. Pavyzdžiui, pusiau mokamos studijos Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje, į kurią nori stoti moksleivė Rūta, iki šiol kainavo apie 500 litų už pusmetį. Porą metų trunkančių studijų kaina joje siekdavo apie 2000 litų.
„Tokią sumą dar galėčiau mokėti, tačiau jeigu tektų plačiau atverti piniginę, būtų labai sunku“, — teigė dvyliktokė.
Ko gero, panašiai jaučiasi visi būsimieji studentai, kuriems ne vis vien, kiek kainuos jų pasirinkta specialybė.
Praėjusį antradienį prie Seimo rūmų vykęs mitingas subūrė apie tūkstantį studentų, abiturientų, dėstytojų ir kitų žmonių, nusiteikusių prieš aukštojo mokslo reformą. Vienas pasipiktinusios minios tikslų buvo priversti atsistatydinti švietimo ir mokslo ministrą Gintarą Steponavičių.
Praėjusios savaitės įvykiai parodė, kad akademinė bendruomenė, vertindama reformą, atrodo, skyla į dvi dalis. Keletas studentų organizacijų — Lietuvos studentų sąjunga, Lietuvos studentų atstovybių sąjunga, Lietuvos moksleivių sąjunga mitinge nedalyvavo. Jų nuomone, reforma yra būtina.
„Jeigu padėtume du baltus jogurto pakelius šalia ir reikėtų vieną išsirinkti, nežinant, kas viduje, tai padaryti būtų gana sunku. Ši sistema per daug metų tapo iškreipta, ir visi tai pripažįsta, tad ją reikia keisti“, — sutiko Lietuvos studentų atstovybių sąjungos (LSAS) prezidentė Indrė Vareikytė. Tačiau ji mano, kad mitinguoti dar per anksti, o ministro pakeitimas nieko gera neduotų.
„Svarbu, kad reforma vyktų ir jos nereikėtų stabdyti neišsiaiškinus, kuo ji bloga. Reikia suprasti esamas klaidas, trūkumus ir juos taisyti“, — teigė I.Vareikytė.
Prieš savaitę susitikę su švietimo ir mokslo ministru LSAS atstovai išdėstė savo pastabas apie reformą: kas turi būti taisoma, keičiama ir persvarstoma.
Anot LSAS vadovės, prieš pradedant reformą turi būti išanalizuojami jos padariniai. Juk keičiama finansavimo sistema, įvedamos paskolos, o jos būtų papildoma finansinė našta.
Kokie gali būti neigiami tokios reformos padariniai? Gal jie paskatins abiturientų emigraciją? Derėtų numatyti ir priemones, kaip to išvengti. Visa tai turėtų būti daroma prieš pateikiant Aukštojo mokslo įstatymą svarstyti Seimui.
Studentai ministrui teigė, kad turėtų atsirasti informacinė bazė ir abiturientas galėtų sąžiningai rinktis aukštąsias mokyklas, o prieš stodamas žinotų, kokie dėstytojai jo laukia universitete, kokia infrastruktūra, kokios mobilumo, socialinės sąlygos ir galiausiai — kaip sekasi absolventams, dirbantiems pagal įgytą specialybę.
Pastarieji duomenys būtų geriausias įrodymas, ko tikėtis pabaigus norimą studijų programą, ir būsimasis studentas galėtų nuspręsti, ar ja išvis verta domėtis. Taigi jeigu mokslai būtų mokami, abiturientai bent jau tiksliai žinotų, ką renkasi.
Tačiau ypač daug nerimo ne tik abiturientams, bet ir studentams kelia studijų finansavimo sistemos pakeitimas: paskolų sąlygos ir studijų krepšelis.
„Vargu ar ministerijos siūlomas studijų finansavimo mechanizmas tinkamas esamai ekonominei situacijai. Kai kurioms studijoms reikėtų didelių paskolų, o galimybės jas atiduoti būtų menkos, — kalbėjo I.Vareikytė. — Reikia tolesnių diskusijų, kad būtų rastas abi puses tenkinantis kompromisas“.
Šiuo metu jokia reforma nevyksta, įsitikinę kai kurie kiti studentai ir dėstytojai, kurie nepritaria tam, kas dabar vyksta aukštojo mokslo srityje, ir reikalauja ministro galvos.
Kaip teigė Vilniaus universiteto tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) prof. dr. Vytautas Radžvilas, dabar įgyvendinamas jau prieš porą metų parengtas planas sukurti kuo gausesnį ir kuo daugiau už mokslą mokančių studentų sluoksnį.
„Ši reforma neatitinka elementariausių europinių standartų, nes toks universitetų valdymo ir finansavimo modelis, kokį mėginama įdiegti Lietuvoje, iš tikrųjų egzistuoja tik keliose, labiausiai atsilikusiose pokomunistinėse šalyse“, — teigė V.Radžvilas.
Profesoriaus nuomone, akademinė visuomenė klaidinama. Bandoma įrodyti, kad ši reforma yra ne tik konstruktyvi, bet jai dar ir pritariama.
„Tam tikslui buvo pasitelktos ir studentų organizacijos, kurių lyderiai, kalbėkime atvirai, puikiai suvokdami aukštojo mokslo reformos ydas ir trūkumus, vis dėlto išdavė studentijos interesus, — įsitikinęs profesorius. — Taip atsitiko todėl, kad Lietuvoje studentų organizacijos visais atžvilgiais, pirmiausia — materialiniu, priklausomos nuo valdžios. Todėl jų vadovai sėdi jos kišenėje ir lemiamais momentais nedrįsta pareikšti aiškios, tvirtos pozicijos, o valdžia tuo, be abejo, naudojasi“.
V.Radžvilo nuomone, dėl finansavimo tvarkos joks abiem pusėms naudingas kompromisas nėra galimas. Profesorius įsitikinęs, kad ši reforma duos nemenkų finansinių įplaukų bankams, o jos per krizę yra ypač svarbios. Todėl reformuotojai geranoriškai nesutiks keisti reformos koncepcijos ir kurti ją ant visai kitų pamatų.
„Reikia apsispręsti, ar norime diegti tikrai europinį, visuomenės ir studentijos interesus atitinkantį modelį, ar įgyvendinti vadinamąjį krepšelio principą, kuris iš tikrųjų tėra savotiška bankų finansavimo sistema“, — svarstė universiteto dėstytojas.
Jam neatrodo, kad su ministerija būtų galima susitarti, todėl šį klausimą sau naudingai studentai galėtų išspręsti tik protestuodami.
„Ir apskritai šiuo metu susidariusi politinė aklavietė, kurios priežastis — kompetencijos stokojantis švietimo ir mokslo ministras ir jo tariamų reformuotojų komanda, — mano profesorius, — akivaizdžiai nusileidžia, ko gero, visiems iki jo buvusiems, ministrams. O kadangi dėl ankstesnių nuostatų ir užsispyrimo jis pats save įvarė į kampą, dabar negali pripažinti klaidų ir daro desperatiškus žingsnius“.
Reformos oponentui užkliuvo ir tai, kad praėjusią savaitę vykusioje spaudos konferencijoje mitinguotojams nepritarę studentai ir moksleiviai kalbėjo visų bendramokslių vardu.
„Tai primena sovietinių laikų praktiką, kai iš anksto organizuoti žmonės neva pritardavo išmintingiems partijos ir vyriausybės žingsniams. Tai yra blogiausias dabartinės reformos aspektas“, — įsitikinęs V.Radžvilas.
Jis teigė, kad yra alternatyvi reformos koncepcija, kurią studentų organizacijos slepia net nuo pačių studentų. Ji numato civilizuotose šalyse sėkmingai veikiančius aukštųjų mokyklų organizavimo ir finansavimo būdus, o svarbiausia — visais atžvilgiais naudingesnė tiek studentams, tiek visuomenei.
LSAS atstovaujančios I.Vareikytės nuomone, krepšelis nekeičia studijų sistemos. Paskyrus tam tikrą skaičių krepšelių geriausiai besimokantiems abiturientams, jie galės rinktis studijų programas. Jei bus nuspręsta, kad iš viso Lietuvoje yra 22 tūkstančiai krepšelių, tai tiek studentų ir galės rinktis norimą specialybę. Bet ar nuo to pačios studijos pagerės?
Ministerijos nuostata: nesvarbu, kokią specialybę pasirinks geriausi abiturientai, jų studijos bus visiškai finansuojamos, net ir brangiausios: muzikos, dailės, medicinos.
„Tačiau krepšelis neduoda jokios garantijos, kad studentai staiga pradės motyvuotai rinktis būtent tas specialybes, kurios yra perspektyvios, o ne madingos. Dauguma krepšelių vis tiek atitektų populiariausiems teisės bei ekonomikos mokslams“, — teigė I.Vareikytė.
Jos nuomone, besirenkantiems kur stoti abiturientams būtina suteikti informacijos apie darbo perspektyvas ir karjeros galimybę. Kita vertus, lieka pavojus, kad aukštosios mokyklos reklamuodamosi stengsis pritraukti kuo daugiau studijų krepšelių, tačiau tai neskatins jų suteiki geresnės studijų kokybės.
Kiek kainuoja talentas?
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Dainavimo katedros dėstytojas Deividas Staponkus:
„Aukštojo mokslo reforma yra tikrai reikalinga, nes jos siekis - gerinti aukštojo mokslo Lietuvoje kokybę. Bet ji kelia nemažai klausimų.
Šiuo metu vyksta akademijos vadovybės diskusijos su Švietimo ir mokslo ministerija, nes rengiant menininkus vyrauja visai kitokie principai. Esminis klausimas - kaip pamatuoti žmogaus talentą?
Muziko kelias dažniausiai pasirenkamas dar vaikystėje - nuo mažens pradedama groti kokiu nors instrumentu. Sąmoningai, kryptingai dirbama mokantis bendrojo lavinimo dalykų, nes ateitį ketinama sieti su muzika.
Tačiau ką daryti žmogui, kuriam prasčiau sekasi lietuvių kalba ar matematika, nors būsimo menininko profesiniai įgūdžiai puikūs?
Tarkime, per stojamuosius egzaminus tas žmogus gauna labai aukštą įvertinimą - akademijos profesūra įžvelgia, kad jis - perspektyvus menininkas, bet jis vidurinėje mokėsi nekokiais pažymiais ir krepšelis jam neskiriamas. O koks nors gerai besimokantis, vidutinį talentą turintis abiturientas jį gauna. Kaip tai įvertinti?
Dar vienas diskusijų objektas - studijų finansavimo ir paskolų teikimo reikalai. Studijos LMTA kainuoja brangiai, nes yra daug individualių paskaitų, per kurias su studentais dirba aukščiausio lygio profesoriai.
Numatyta, kad su valstybės garantija suteikiamų paskolų limitas yra 50 tūkstančių litų, tuo tarpu parengti menininką kainuoja apie 70 tūkstančių litų. Kaip tokioje situacijoje turėtų elgtis jauni žmonės?
O kaip bus finansuojamos užsieniečių studijos? Norinčių studijuoti akademijoje užsieniečių sulaukiama nemažai. Tad ar ir užsieniečiams bus suteikiami krepšeliai? Paskola? Galiausiai jeigu jie nutrauks studijas ir išvyks, kas už juos grąžintų paskolą? Tai esminiai klausimai, į kuriuos dar nėra atsakymų."