Kylanti stalo teniso žvaigždė – tarp dviejų pagundų

Vieną perspektyviausių šalies stalo tenisininkių – 17 metų panevėžietę Ievą Venslavičiūtę pasiekė ypatinga žinia: tautinis olimpinis komitetas ją patvirtino kandidate į šalies olimpinę rinktinę.

Gali būti, kad jaunoji panevėžietė Lietuvą garsins kovodama 2012 metų vasaros Londono olimpinėse žaidynėse.

„Jei Ieva norės patekti į Londono olimpiadą, turės įdėti dar daug triūso. Valios, užsispyrimo ir įgimtų fizinių sugebėjimų – duomenų, reikalingų pergalėms pasiekti, ji turi“, – sakė su sportininke nuo pat vaikystės dirbęs stalo teniso treneris Gintautas Čiegis.

Panevėžietė I.Venslavičiūtė, 5-osios vidurinės mokyklos vienuoliktokė, – stalo teniso sporte netikėtai suspindusi nauja žvaigždė.

Kovo pradžioje ji iškovojo šalies čempionės vardą suaugusiųjų čempionate moterų vienetų varžybose. Pernai, būdama tik 16 metų, moksleivė tapo čempione suaugusiųjų dvejeto varžybose.

Iki to laiko I.Venslavičiūtė buvo pelniusi nemažai apdovanojimų įvairaus lygio varžybose bei tarptautiniuose čempionatuose.

Beveik du dešimtmečius mūsų miesto moterys stalo tenisininkės nepasižymėjo išskirtiniais rezultatais. Pastarąjį kartą 1990 metais šalies čempione buvo tapusi stalo tenisininkė Violeta Buivytė. Po jos nė vienai panevėžietei nebebuvo pavykę pasiekti aukštesnių rezultatų, todėl I.Venslavičiūtės triumfas itin glosto trenerių širdis.

Šiuo metu I.Venslavičiūtę treniruoja Rytis Velička.

Tie, kas klausė žinių apie neseniai Vilniuje vykusio Europos stalo teniso čempionato kovas, kur lietuvės kovėsi su graikėmis, išgirdo, kad I.Venslavičiūtė iš visos trijulės vienintelė nepelnė nė vieno taško.

Kai kam galėjo pasirodyti, kad panevėžietė blogai žaidė. Tačiau tai būtų netiesa.

R.Velička paaiškino, kad tokia situacija yra normali. Panevėžietė pirmą kartą atstovavo šalies suaugusiųjų rinktinei, be to, dvikovai gavo vieną stipriausių graikų komandos žaidėjų.

Kam su kuo teks kovoti, sprendė mūsų nacionalinės rinktinės trenerė Roma Garkauskienė ir priešininkų rinktinės treneris. Lietuvėms labai reikėjo garantuotų taškų, tad komandos lyderei, Europos čempionei, trenerės dukrai Rūtai Paškauskienei teko kiek silpnesnė varžovė. Taip buvo pelnyti labai brangūs 2 taškai. Trečią tašką lygiosiomis pelnė kita komandos narė.

„Net patyrusios žaidėjos sakė, kad nuo žiūrovų gausos ir įtampos virpėjo keliai. Graikai ir pagudravo, o tai sporte leidžiama: paskutiniu momentu pakeitė komandos sudėtį ir savo stipriausius žaidėjus „užleido“ ant mūsų nepatyrusių.

Bet tai yra normalu, iš pradžių naujokams tenka pasiaukoti. Vėliau rinktinės trenerė sakė, kad I.Venslavičiūtė, nors ir nepelnė taškų, pasirodė labai gerai, nesutriko ir nesupanikavo“, – situaciją aiškino R.Velička.

Pirmą kartą stalo teniso raketę į rankas I.Venslavičiūtė paėmė būdama pirmokė. Mergaitę į sporto salę nuvedė tėtis.

Vos pradėjusiam mokyklą lankyti vaikui tėvai norėjo įpiršti kokį nors popamokinį užsiėmimą. Motina siūlė lankyti šokių būrelį, o tėtis pageidavo, kad dukra sportuotų.

„Nugalėjo tėtis, nes man labiau prie širdies buvo sportas“, – linksmai pasakojo Ieva.

Kadangi mergaitė buvo nedidukė ir smulkaus sudėjimo, tėvai parinko neagresyvią ir mažiausiai rizikingą traumų prasme sporto šaką – stalo tenisą.

Pirmosios treniruotės ypatingo susižavėjimo nekėlė, kurį laiką naujokei reikėjo mušinėti kamuoliuką su rakete nė nesvajojant apie žaidimą prie stalo.

„Paprastai sportininko gabumai atsiskleidžia po 2 metų, tačiau kad Ieva turi stalo tenisininkui reikalingų duomenų, išryškėjo gerokai anksčiau“, – apie auklėtinę sakė G.Čiegis.

Netrukus I.Venslavičiūtė taip pamėgo treniruotes, kad į sporto salę po pamokų lėkdavo kasdien.

Tokia sportinė dienotvarkė yra išlikusi ir iki šiol: 5 kartus per savaitę treniruotės, trunkančios 2 valandas 15 minučių, savaitgaliais – varžybos, vasarą, moksleiviškų atostogų metu, – įvairūs čempionatai.

Į klausimą, ar nenuvargina toks intensyvus veiklos grafikas, ar negaila sportui „parduotos“ vaikystės, kai kiti bendraamžiai be rūpesčių pramogauja, mergina atsako, jog visko būna. Kartais ir tinginys apima, ir pasimuliuoti norisi. Ir krosą ne kasdien bėga, nors privalėtų.

Dėl laiko stokos pramogoms ar bendravimui su draugais I.Venslavičiūtė nesiskundžia. Pavyksta viską susiplanuoti taip, kad spėja ir į mokyklos renginius, ir į draugų vakarėlius, ir mokslams duoklę atiduoda.

„Kad esu perspektyvi sportininkė, man treneriai niekad nesakė, tik tėvams minėjo, kad iš manęs galima padaryti žaidėją“, – šypsosi pašnekovė.

I.Venslavičiūtė pasidžiaugia, kad, nepaisant gausybės treniruotėms ir varžyboms atiduotų valandų, sportas davė ir daug gerų dalykų.

„Charakteris užsigrūdino, išmokau siekti užsibrėžto tikslo, pamačiau pasaulio. Jau pabuvojau Italijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje, Vokietijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Švedijoje, Baltijos šalyse, Lenkijoje“.

Sportininkė taip pat prisipažįsta, kad ne kartą buvo šovusi mintis stalo tenisą mesti.

„Būna nesėkmingas laikas, susipyksti su treneriu ar šiaip užknisa eiti į treniruotes. Ir aš, ir treneris esame sunkaus charakterio, susikivirčijame dėl niekų ir nė vienas nenorime nusileisti“, – atvirauja čempionė.

Į tai R.Velička tik nusikvatojo: „Jokių problemų su ja nėra, aš turėjau ir sunkesnių auklėtinių“.

„Visko buvo – ir pykomės, ir taikėmės. Ieva nėra lengvo charakterio sportininkė. Buvo susigalvojusi savo metodiką, dėl to ginčydavomės, ji užsispyrusi laikėsi savo. Bet be užsispyrimo nebūtų ir rezultatų“, – sakė buvęs treneris G.Čiegis.

Baigusi vidurinę I.Venslavičiūtė ketina studijuoti ekonomiką. Konkursai į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą – didžiausi šalyje, tačiau panevėžietė dėl įstojimo neturėtų baimintis – ji viena iš geriausių mokinių klasėje.

Mergina nori turėti visais laikais paklausią specialybę, o sportą pasilikti tik kaip pomėgį, tad ir kalbų apie studijas Kauno kūno kultūros akademijoje stalo tenisininkė purtosi.

„Būti trenere nenorėčiau, labai daug vargo su vaikais. Kiekvienas augantis sportininkas turi savų interesų, sunku visiems įtikti, labai daug pastangų reikia, kad visi trenerį mėgtų“, – atvirauja panelė.

Tai, kad Ieva gerai mokosi, – treneriams menkas džiaugsmas. Prasčiau besimokantys jaunuoliai suvokia, kad jie gali prasimušti tik per sportą, tad tam ir skiria visas jėgas. Kitokio gyvenimo tikslo siekiantiems moksleiviams sportas lieka antroje vietoje ir jį gali mesti bet kada. O tuomet visas įdėtas darbas eina perniek.

„Čia mūsų sporto šakos problema. Net vidutiniški krepšininkai ar futbolininkai baigę mokyklą patenka į komandą, gauna 10 tūkstančių litų algos, nors dažnai sėdi ant atsarginių suoliuko, ir gali būti ramūs iki kokių 30 metų.

O stalo tenise niekas tokių pinigų nedalina, sportininkas turi galvoti, kaip kurtis gyvenimą, tad daugelis gabiųjų nesirenka sporto studijų, nueina kitais keliais. Mums, treneriams, labai skaudu, kai gabūs auklėtiniai liaujasi sportavę“, – aiškino R.Velička.

Dukrą sportuoti paskatinusiems tėvams netenka matyti, kaip jų atžala įveikia varžovus ir gauna apdovanojimus.

Kol buvo maža, Ieva sutikdavo, kad tėvai stebėtų varžybas, tačiau vėliau jai pasidarė sudėtinga žaisti matant artimiausiems žmonėms.

„Tada aš pernelyg jaudinuosi, jau geriau, kad nei mama, nei tėtis varžybų nematytų“, – neslėpė sportininkė.

Tačiau treneris A.Čiegis sakė, kad Ievos tėvas labai domisi dukters sporto reikalais, kartu aptaria problemines situacijas. Vienu metu Ieva juto, kad negali tobulėti, nes nesikauna su pajėgiomis varžovėmis. Treneriai tą supranta, tačiau Panevėžyje rasti už Ievą stipresnių ir neįmanoma.

Išvaizdi, 175 centimetrų ūgio liekna ilgaplaukė panelė gražiai atrodytų ne tik su stalo teniso rakete, bet ir ant podiumo. Tą I.Venslavičiūtei ne vieną kartą yra sakę draugai. Jie įkalbinėjo sportininkę dalyvauti ir gražuolių rinkimuose.

Moksleivė kartą buvo pasiryžusi dalyvauti „Mis“ rinkimuose, tačiau pamiršo nueiti į atranką. Tuo domėjimasis grožio pramone ir baigėsi.

Kylanti stalo teniso žvaigždė jokių dietų nesilaiko, mielai kerta nacionalinius lietuviškus patiekalus: cepelinus, bulvių plokštainį, vėdarus. Sportininkė pasmaguriauja ir saldumynų, mėgsta greitą maistą iš „MacDonald“.

„Kai tiek kartų treniruotės, neįmanoma antsvorio prisiauginti“, – šmaikštauja ji.