Praėjusį savaitgalį, kovo 15-16 dienomis, Kopenhagoje vyko lietuviški renginiai. Šeštadienį Danijos lietuvių vaikai susitiko ir bendravo su lietuvių folkloro atlikėja Veronika Povilioniene.
Sekmadienį Lietuvos ambasada Danijoje ir Danijos lietuvių bendrija Lietuvos nepriklausomybės atgimimo ir Lietuvos vardo tūkstantmečio minėjimo proga pakvietė lietuvius ir danus bei užsienio svečius į gerokai didesnį kultūrinį renginį ”Man rūpi Lietuva”.
”Man rūpi Lietuva”
Renginio programa apėmė gana platų meninį spektrą: nuo populiariojo fotografo M.Jovaišos vaizdų iš albumo ”Neregėta Lietuva” demonstravimo salės ekrane, A. Valiaugos fotoparodos ”Lietuva. Mano Europa“, Pasaulio lietuvių menininkų kūrybinių dirbtuvių ”Migruojantys paukščiai” pristatymo iki smuikininko M.Švegždos von Bekker pasirodymo ir, žinoma, garsiosios lietuvių liaudies dainų atlikėjos Veronikos Povilionienės dainų, bei jaunatviškos dizainerių I.Ševiakovaitės ir J. Rimkutės drabužių kolekcijos ”LT-identity” pristatymo, fone žaismingai skambant Veronikos Povilionienės atliekamoms dainoms.
Beje, pastarasios kolekcijos modelių pražingsniavimas pagal skambančios labai originalios daniškame kontekste ir linksmos vaikiškos lietuvių liaudies dainos ”Oželis” ritmą bei kitas žaismingas dainas, įnešė visam renginiui šilto lietuviško gyvumo ir energijos, kuris kai kuriais beveik trijų valandų trukmės renginio momentais jau vertė kai kuriuos, ypatingai lietuviškai nesuprantančius svečius, nuobodžiauti dėl ilgokų pristatymo kalbų.
Renginio metu taip pat buvo pristatyta programa „Vilnius – Europos kultūros sostinė”.
V.Povilionienė Danijos lietuviams: ”Namo!”
Po „statiškosios” renginio dalies (sveikinimų ir pristatymo kalbų) salės publika nekantriai laukė garsiosios lietuvių folkloro atlikėjos, publikos numylėtinės V.Povilionienės dainų. Lietuvių emigracijai neabejinga dainininkė savo pasirodyme daugiausia dėmesio skyrė šiai temai.
Visą esmę, ką ji norėjo pasakyti užsieniuose beklaidžiojantiems lietuviams, motiniškai griežtai pasakė vieninteliu išraiškingu, kalbininkų terminu tariant, vietos prieveiksmiu ”Namo!” (Prisipažinsiu, vaikystėje lygiai tokiu pačiu tonu mano rūpestingoji močiutė vydavo mane namo, kai per ilgai užsižaisdavau kieme su draugais.)
Taip pat daininkė kalbėjo, kaip ji labai norėtų, jog visi išeiviai grįžtų į Lietuvą, lyriškai pasakojo apie ”kelrodę žvaigždę į šalį, kuri vadinasi Lietuva“, bei mokė susirinkusią publiką dainų apie ”ėjimą namo“.
Beje, dieną prieš renginį V.Povilionienė taip pat rado laiko susitikti su mažaisiais Danijos lietuviais, išmokė juos lietuviškų dainų, pasekė pasakų, pamokė liaudiškų šokių.
Žurnalistei autobusu važiuojant į vaikų susitikimą su dainininke vienoje stotelėje įlipo tvirto sudėjimo, bet akivaizdžiai pagirioto veido vyras su iš pažiūros ketverių ar penkerių metų sūneliu.
Žvilgterėjus į einantį pro šalį tėtį nevalingai kilo mintis: ”tiesiog neįtikėtina, kaip kai kurie danai savo išvaizda yra panašūs į kai kuriuos lietuvius...”
Komiška, bet tuo pat metu autobuse pasirodė žurnalistės pažįstama lietuvė pedagogė Jūratė Tamulynienė, kuri taip pat pastebėjo minėtą vyrą, ir, didelei žurnalistės nuostabai, pasisveikino lietuviškai su juo ir sūnumi ir pradėjo kalbėtis.
Pasirodo, keturi lietuviai atsitiktinai sulipo į tą patį autobusą, nes visi važiavo į tą patį renginį. Pedagogės ir vaiko tėčio pokalbio metu ausį gerokai rėžė dvi labai skirtingos pašnekovų kalbos manieros, nors, atrodytų, abu kalbėjo ta pačia kalba.
Moteris kalbėjo rišlia gražia bei švelnia ausiai lietuvių kalba, o tėtis - trumpais, ”kapotais”, vyriškais sakiniais, gruboka maniera. Pokalbis sukosi apie sūnaus mokymą lietuvių kalbos, šeštadieninę lituanistinę mokyklėlę.
Gal ir negražu, bet žurnalistei buvo labai juokinga klausytis tokio kontrastingo pokalbio, nes atrodė, lyg klausytųsi populiariojo R.Šapausko vaidinamo personažo Budulio pokalbio su išmintinga ir nuoširdžia pedagoge.
Galiausiai jau nebeįmanoma buvo sulaikyti juoko, kai lietuviškas pašnekovų pokalbis daniškame autobuse pasisuko apie susitikimą su V.Povilioniene, nes ”Budulis” tėtis, vežantis vaiką į renginį, staiga paklausė pedagogės: ”O kas jin tokia yr???“
Pedagogė po trumpos pauzės (turbūt taip pat buvo trumpam šokiruota) labai kantriai ir pedagogiškai paaiškino tėveliui ir sūneliui, kas tokia yra V.Povilionienė. Iš karto matyti pedagogės profesionalumas – įpratusi dirbti ne tik su vaikučiais, bet ir su jų tėveliais.
Žinoma, šiuo atveju būtų galima snobiškai piktintis, baisėtis, parašyti daug paniekos žodžių apie ”tokius“ lietuvius, bet, kita vertus, reikia džiaugtis, jog vaikas buvo atvežtas į renginį, nes akivaizdu, kad paties tėčio vaikystėje dėl vienokių ar kitokių priežasčių į tokius renginius niekas nevedžiojo.
Galima spėti, jog tai lėmė ir Kopenhagos lituanistinės mokyklėlės mokytojos Redos Mieldažytės ar pačios Jūratės įtaka, o gal Danijos lietuvių bendrijos, kuri taip pat visais įmanomais būdais ragina dalyvauti lietuviškuose renginiuose.
Be to, džiugu ir tai, jog sūnus užaugęs prisimins, kaip smagiai važiavo į renginį su tėčiu, nes pagal nerašytas lietuviškas ”tradicijas“, vedžioti vaikus į renginius yra ”moterų darbas“. Ech... Ko tik neišmokstama toje emigracijoje. Beje, gal emigracija šiuo atveju tikrai į naudą – galbūt Lietuvoje ta pati šeima, užspausta rūpesčių ar finansinių nepriteklių dėl krizės ir nedarbo, taip ir neprisiruoštų nueiti į V.Povilionienės koncertą.