Taip simboliškai buvo užbaigta epopėja, prasidėjusi dar 2004 metų spalį, kai JT generalinis sekretorius subūrė komisiją, kuriai buvo pavesta ištirti padėtį Darfūre.
Nors savo 2005 metų sausio mėnesio ataskaitoje komisija nemanė, kad tai, kas iki tol vyko vakarinėje Sudano dalyje, buvo genocidas – o būtent taip padėtį jau tuomet matė JAV ir JK, ir ji vienareikšmiškai pripažino, kad konflikte apstu ir karo nusikaltimų, ir nusikaltimų prieš žmoniją.
Spaudžiant JAV, Didžiajai Britanijai ir kitoms kelioms didžiosioms valstybėms JT Saugumo Taryboje buvo priimtos trys rezoliucijos, griežtai reikalaujančios Sudano vyriausybę imtis priemonių pažaboti jos remiamų arabų gaujų smurtą bei patraukti kaltuosius atsakomybėn.
Be to, minėtoji JT komisija generaliniam sekretoriui pateikė sąrašą su 51 asmens – vyriausybės, karinės vadovybės ir gaujų atstovų, – įtariamo nusikaltimais žmonijai ir karo nusikaltimais, pavarde bei daugybę dokumentinės medžiagos, kurios pagrindu tie asmenys buvo įtraukti į sąrašą. JT Saugumo tarybai pritarus, sąrašas buvo perduotas Tarptautinio baudžiamojo teismo žinion. Galiausiai, 2008 metų liepą, po formalaus prokurorų kreipimosi TBT ėmėsi ikiteisminio tyrimo, kuris buvo vainikuotas išduotu suėmimo orderiu.
Suėmimo orderyje nurodomos septynios al-Bashirui inkriminuojamos nusikalstamos veikos: žudymas, žaginimas, kankinimas, prievartinis iškeldinimas, plėšikavimas ir naikinimas, civilių puldinėjimas.
Orderyje pažymima, kad nors jis pats tiesiogiai nedalyvavo darant šiuos nusikaltimus, tačiau kaip de jure ir de facto valstybės vadovas ir aukščiausias karinių pajėgų vadas turi prisiimti atsakomybę už jam pavaldžių ir su jo žinia veikiančių Sudano jėgos struktūrų – kariuomenės ir policijos – bei sukarintų draugovių – „džandžavyd“ veiksmus.
Formaliai orderio išdavimas reiškia, kad bet kur į užsienį išvykęs al-Bashiras turėtų būti suimtas ir perduotas Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijon.
Tačiau tikėtis, kad taip įvyktų greitu laiku, būtų naivu, mat TBT veiksmų teisėtumo nepripažįsta daugiau nei 50 pasaulio šalių, tarp kurių yra Rusija, Kinijos Liaudies Respublika, JAV, Izraelis, Indija ir dauguma arabų šalių.
Labiau tikėtina, kad al-Bashiras į TBT rankas pateks tik tuomet, kai jo režimas arba sugrius iš vidaus, arba bus nuverstas jam oponuojančių įvairiausių etnokonfesinių ir ideologinių grupių, kurių šioje jau kelis dešimtmečius pilietinių neramumų gniuždomoje savo plotu stambiausioje Afrikos valstybėje yra apstu.
Sudaną iki 2005 metų sausio draskė du vidiniai konfliktai – daugiau nei porą dešimtmečių tęsęsis pilietinis karas tarp šiaurėje įsikūrusio islamistinio al-Bashiro režimo ir pietuose maištavusių, daugiausia nemusulmonų, sukilėlių, o taip pat ir minėtasis šalies vakaruose esančiame Darfūro regione 2003 metais įsiplieskęs konfliktas tarp režimo ir jam parankių gaujų bei maištininkų.
Be to, režimui itin aršiai prieštarauja net ir buvęs al-Bashiro „dvasinis vadovas“ bei jo režimo„siela“, o dabar bene įtakingiausias oponentas, ilgaamžis Sudano islamistų lyderis Chasanas Abdulahi at-Turabi.
At-Turabi, kaip ir kiti al-Bashiro neprieteliai, viešai palaiko Darfūro maištininkus ir ne kartą al-Bashirui siūlė pasiduoti TBT. Po pastarojo tokio viešo pasiūlymo sausio viduryje, aštuntą dešimtmetį nugyventi bebaigiantis diktatoriaus oponentas eilinį kartą buvo areštuotas ir kalintas beveik du mėnesius, tačiau visai netikėtai paleistas be teismo.
Yra duomenų, leidžiančių manyti, kad toks režimo sprendimas buvo priimtas norint išvengti dar komplikuotesnės padėties, nes at-Turabi vadovaujama Populiaraus nacionalinio kongreso partija ir taip jau turi platų piliečių ir kitų režimui oponuojančių jėgų palaikymą bei potencialiai galėtų mobilizuoti visuomenę perversmui ar revoliucijai.
Režimui palankiau būtų sulaukti natūralios silpstančios sveikatos charizmatiško islamisto mirties, po kurios jo vienijama opozicija galėtų pakrikti, o režimas laimėtų laiko savo šalininkų mobilizacijai. Bet kuriuo atveju, dabar, po TBT išduoto suėmimo orderio, su ar be at-Turabi al-Bashiro oponentai imsis visokeriopų priemonių, kad pašalintų jį iš valdžios.
Tačiau dabartinė at-Turabi ir al-Bashiro nemeilė yra tokia pat ilgalaikė, kaip ir buvusi artima jų bičiulystė – nuo al-Bashiro atėjimo į valdžią perversmo keliu 1989 m. visą dešimtmetį al-Bashiras ir at-Turabi buvo neatskiriami. Vienas buvo oficialus valstybės vadovas, kitas buvo faktinis režimo legitimizatorius, dvasinis vadovas, 1996–1999 m. dar buvęs ir parlamento pirmininku.
Dar iki to laiko, kol susidėjo su al-Bashiru, at-Turabi jau buvo stambus politinis Sudano veikėjas, dirbęs buvusiose vyriausybėse, dėl savo ideologinių pažiūrų ne kartą kalintas ir gyvenęs tremtyje. Būtų galima sakyti, kad pastaruosius penkis dešimtmečius at-Turabi yra ryškiausia Sudano intelektualinės ir politinės padangės figūra. Tačiau at-Turabi nėra tik lokali, nors ir stambi, žuvis. Jo, Londono universiteto magistro ir Sorbonos universiteto teisės daktaro, islamistiniai tekstai ir kalbos yra plačiai paplitę visame musulmonų pasaulyje, jis nuolat kalbinamas įvairiausių tarptautinių televizijos ir radijo kanalų, net yra liudijęs JAV Atstovų rūmų komitete. Kitaip tariant, jo charizma neabejotinai užgožia al-Bashirą.
Todėl suprantama, kad į valdžią atėjusiam, neabejingam Sudano reislamizacijai, tačiau neturinčiam savos valstybės tvarkymo vizijos kariškiui, al-Bashirui at-Turabi imponavo savo užsidegimu ir polėkiu reislamizuoti ne tik Sudaną, bet ir visą pasaulinę musulmonų bendriją. Al-Bashiras patikėjo at-Turabi diriguoti Sudano reislamizacijos procesui.
Be to, kaip manoma, at-Turabi įkalbėtas 1991 metais jis leido Sudane apsigyventi Saudo Arabijos režimui aktyviai oponuoti pradėjusiam Osamai bin Ladinui. Kaip dabar jau žinoma, būtent pastarajam atsidūrus Sudane, per kelerius metus – tarp 1992 ir 1996 m. – kristalizavosi pasaulinis džihadžių tinklas, žinomas „al Qaeda“ pavadinimu.
Prie jo ideologijos išgryninimo neabejotinai daug prisidėjo ir at-Turabi, su kuriuo bin Ladinas buvo pažįstamas nuo 1989 m. (kitais duomenimis, net nuo 1984 m.) ir kurio vieną giminaitę atsikraustęs į Sudaną vedė. Tiesa, „viešėdamas“ Sudane O. bin Ladinas aktyviai kūrė ne tik savo džihadžių frontą, bet ir užsiėmė šalies infrastruktūrinių projektų – valstybinės reikšmės objektų statybų, kelių tiesimo – įgyvendinimu.
Tad al-Bashiro režimui bent kurį tikrą laiką bin Ladinas buvo naudingas „egziliantas“. Tačiau džihadinė bin Ladino aistra, matyt, pranoko tiek at-Turabi viziją, tiek al-Bashiro pragmatinį išskaičiavimą, todėl jau 1996 m. al-Bashiras pasiūlė parduoti bin Ladiną Saūdų Arabijai ir JAV.
Pastarosioms nesusidomėjus „preke“, bin Ladinui su tuo metu jau suvešėjusia džihadžių šutve buvo leista išvykti. Po kelerių metų al-Bashiro ir at-Turabi keliai taip pat išsiskyrė, o pastarasis tapo dažnas svečias kalėjime. Tada al-Bashiro režimas ne tik prarado islamiškus kredencialus, bet per kitą dešimtmetį susilaukė gausybės pasaulio bendruomenės sankcijų ir įgavo beteisės valstybės statusą, ypač po to, kai 2002 metais JAV prezidentas Sudano valdžią savo žymiojoje kalboje pasodino ant blogio ašies atsarginių suolelio.
Galima sakyti, kad pats al-Bashiras ir jo režimas praktiškai negali pasigirti niekuo pozityviu nei Sudano žmonėms, nei pasaulio bendrijai – nuo pat savo atėjimo į valdžią jis ir šalies viduje, ir tarptautiniu mastu nuosekliai ritosi šiurkščios valstybės, nepaisančios nei žmogaus teisių, nei tarpvalstybinių ir tarptautinių susitarimų, lygio link.
Kitaip tariant, jis vis vaikščiojo, o ir kol kas tebevaikšto klystkeliais. Kas ir kada tas genocidiškas klajones nutrauks, kol kas sunku nuspėti, bet kad joms, o tiksliau, al-Bashiro režimui, artėja neišvengiamas galas, galima pajusti ypač dabar, po TBT išduoto suėmimo orderio.