Grūdo ir žmogaus gyvenimas - tuo pačiu saulės ratu

„Jau tuoj, kovo pabaigoje, išvažiuos technika į laukus tręšti žieminių javų. Paskui – sėja, pasėlių priežiūra, javapjūtė, derliaus valymas, džiovinimas, realizavimas. Tokia ūkiškų darbų karuselė suksis iki spalio. Paskui vėl šiek tiek atokvėpio, artimesnių ir tolimesnių kelionių po pasaulį, trumpas poilsis, naujovių, pažangių technologijų paieška – tokios dabar yra ūkininkų žiemos. Ir taip sukasi viskas ratu“, – sako Kupiškio rajono Puožo kaime gyvenantis Zigmas Aleksandravičius.

Kadangi dar yra kelios savaitės iki pajudant darbų ratui, o šiųmečių kupiškėno žiemos kelionių įspūdžiai jau apibendrinti, įvertinti, išpasakoti namiškiams bei bičiuliams, ūkininkas vieną savaitgalio priešpietę paskyrė pašnekesiui su „Ūkininko patarėju“. Bus savas grūdų elevatorius

Kol dar iš ryto į snieguotus laukus nebuvo įspindusi saulė ir pašalo purvynais nepaleidusi, stabtelėjome Juodpėnų kaime.

Ten, mechaninėse dirbtuvėse, Z.Aleksandravičius ir jo sūnus Gediminas laiko techniką. Šalia dirbtuvių – didžiulė statybvietė. Akys įskausta nuo spindinčių skardinių bokštų.

„Iki liepos vidurio turi būti baigtas grūdų elevatorius. Didžiausios mano gyvenimo statybos. Kainuos 3,5 milijono litų. Darbus atlieka „Dotnuvos projektų“ bendrovė, montuoja subrangovai, darbininkai iš Lenkijos“, – apie naujausią ir brangiausią savo idėją pasakojo ūkininkas. Šis projektas, kurį įgyvendinti padeda Europos Sąjungos fondai, anot pašnekovo, buvo gyvybiškai būtinas.

Pernai Aleksandravičiai, tėvas ir sūnus, turintys atskirai įregistruotus savo ūkius, tačiau drauge dirbantys 1700 ha, prikūlė per 8 tūkst. t grūdų. Kur tokį kiekį laiku išvalyti, išdžiovinti, kur laikyti?

„Kupiškio grūdų“ kooperatyvo, kuriam ūkininkai priklauso, pajėgumų neužtenka. Todėl ryžosi tokiai investicijai. „Tai jau penktas mudviejų ūkių projektas, finansuojamas Europos Sąjungos fondų lėšomis. Esu įpratęs darbus dirbti ir veiklą planuoti su bankų kreditais. Nebijau būti skolingas“, – pripažįsta ūkininkas.

Svetingas šeimininkas dar palydėjo ir po savo namų valdas. Pakvietė į senovinę klėtį, kurioje įrengtos dvi posėdžių salės. Jose žiemą arba vasarą galima rengti seminarus, konferencijas, ūkininkų lauko dienas, pasikviesti rimtų lektorių. Ūkininkas turi žaliąjį diplomą, leidžiantį priimti žemės ūkio mokyklų studentus atlikti praktiką.

„Jau galima pasikviesti ir vakariečius ūkininkus pasižiūrėti ir per daug patiems nesikuklinti. Nesame „nabagai“, pripažinkime. Kalbu ne tik apie savo ūkį, yra tokių šeimininkų Lietuvoje, kad vakariečiams akys iš nuostabos išsprogs. Bet pastangų mums reikėjo didžiulių, galvas pasukti, rizikuoti nežinant perspektyvų. Reikėjo drąsos, valios, užsispyrimo. Čia aš ne save giriu, o kitus“, – juokiasi Zigmas.

Gera jam juoktis – pasakytų koks skeptikas, žinantis Z.Aleksandravičiaus biografiją. Sovietiniais laikais jis padirbėjo kolūkio pirmininku, buvo „Aukštaitijos pieno“ žemės ūkio kooperatyvo vadovu. Ir niekada nestovėjo už nugarų kitiems, nelaukė, kaip pakryps reikalai, o siūlė savo idėjas, problemų sprendimus, veržėsi veikti.

„Teko ir pro šalį prašauti, nusvilti nagus. Nežinojimo pamokos. Dabar jau galima protingai svarstyti, kad toks kooperatyvas kaip ,,Aukštaitijos pienas“ negalėjo tada išsilaikyti, trūko ir nuoseklios valdžios politikos, ir mūsų išmanymo.Vėliau esu nusvilęs, kai netekau beveik viso žieminių rapsų ir žieminių kviečių derliaus. Buvome prisisėję šiltų kraštų veislių. Skaudžios pamokos, tačiau dabar lakstau po parodas, naujovių pristatymus Lietuvoje ir Vokietijoje, užsisakau vokiškų ir rusiškų žemės ūkio žurnalų, graibau naujienas, kur tik galiu. Ir atsargiai vertinu specialistų rekomendacijas. Jie irgi mokosi iš mūsų ūkininkavimo klaidų“, – pašnekovo lūpomis byloja 30–metė agronomo patirtis.

Dabar jo ir sūnaus ūkiuose visą sezoną dirba 12 darbininkų, garažuose stovi moderni vakarietiška laukų įdirbimo, tręšimo, purškimo, javapjūtės technika. Yra trys galingi modernūs kombainai, šeši traktoriai. Yra dar keli ir sovietiniai „belarusai“ – mažesni traktoriukai akmenims rinkti ar kitiems menkesniems darbams atlikti.

„O iš pradžių turėjome 13 ha žemės, kelis pagalbininkus ir daug nežinios. Per beveik 20 ūkio gyvavimo metų teko atleisti tris darbininkus. Kodėl? Alaus baras rūpėjo labiau nei darbą padaryti. Tai socialinė problema, kurią dar labiau paaštrino valdžios politika. Ką aš apie tai manau? Negalima sveikam ir nesenam žmogui dalyti veltui pinigų. Tai demoralizuoja ir gerą žmogų. Kaimui reikia ne pašalpų, o darbo vietų“, – įsitikinęs didelio ūkio šeimininkas.

Z.Aleksandravičius galvoja, kad šiandien modernų ūkį išlaikyti yra ne vieno ir ne dviejų žmonių pečiams. Reikia kolektyvo, reikia, kad jie ne tik geras rankas, bet ir geras galvas turėtų.

„Manau, kad vertingiausia investicija yra į žmones. Turi būti kolektyvas. Jame arba pats turi nusileisti iki bendro lygio, arba pakelti kitus, pamokyti. Pernai nutarėme, kad geriausiems ūkio darbininkams padovanosime kelionę į užsienį. Į „Žaliosios savaitės“ renginius Berlyne važiavom septyniese. Dažnai vykstame į Dotnuvą, į tenykštę „Agrovizijos“ parodą. Mokomės arti, tręšti, pjauti javus. Mokomės dirbti nauja technika, ją prižiūrėti ir remontuoti. Žinoma, kad žmonės galėtų mokytis, jie turi būti aktyvūs, nepervargę, sveiki, norintys tai daryti“, – teigia pašnekovas.

Bene prieš penkerius metus ūkininkas pripažįsta sunkiai sukęs galvą, kur reikės gauti darbininkų. Juodpėnuose ir apylinkėse buvo likę tik nuolatiniai aludės lankytojai. Tada kilusi mintis įrengti Juodpėnuose namą.

Kaip nutarė, taip padarė. Įrengė šešis kambarius, sutvarkė kanalizaciją ir vandentiekį, vidų iškalė medžio lentelėmis, nudažė išorę. Bet namelis iki šiol nenaudojamas, neatsirado kol kas atvykėlių, kuriems reikėtų būsto. Zigmas sako dar nenusprendęs: ar parduoti namelį, ar išsimokėtinai jį atiduoti būsimam ūkio darbininkui.

Kol kas tų 12 žmonių ūkyje užtenka, trys jų atvyksta į Juodpėnus dirbti pas ūkininką iš Adomynės, Antašavos ir Skapiškio. Už keliones ūkininkas savo darbininkams atskirai atlygina.

Jaukios sodybos šeimininkas siūlo arbatos, kavos, juokauja, kad metas duoti poilsio liežuviui. Sėdime kambaryje, pilname šviesos, šilumos. Gerumo jausmas suima, kai iš kito kambario atsklinda balsas: „Gerkit, kol neataušo.“

Tai ūkininko žmona Irena. Ji – Juodpėnų kaimo bendruomenės pirmininkė. Irena rūpinasi kaimo reikalais ir savo ūkio buhalteriją tvarko. Ji rengia projektus, ieško informacijos internete, gaudo naujienas.

Tęsiame kalbą su ūkininku apie dalykus, kurie iš pirmo žvilgsnio atrodo nereikšmingi, nesvarbūs. „Čia jau psichologijos, požiūrio ir vertybių dalykai, ir jie darosi svarbūs, nutolus nuo jaunystės metų. Artimi žmonės, kiek su jais sutari, pasitiki, ar turi bendrų tikslų? Laimės jausmą tik tarp savų gali patirti. Džiaugiuosi, kad puikiai sutariame su sūnumi. Jis rūpinasi technika, tiekimu. Žemės ūkio universitete baigė magistrantūrą, įgijo agronomo specialybę. Šeima yra atrama, skatintoja, stiprintoja visose situacijose“, – pripažįsta pašnekovas.

Anot ūkininko, gyvenimiška patirtis jau verčia keisti ir kai kurias tradicines nuostatas. „Tas giriamas lietuviškas darbštumas. Darbas iki beprotybės, iki nugriuvimo. Žinome tokių bendrų pažįstamų – sirgo, bet triūsė iki paskutinės akimirkos, nesidalijo su niekuo rūpesčiais, viską pats vilko. Mąstau, kodėl taip yra, kodėl žmonės visai nevertina gyvenimo? Kam dirba, kaupia pomirtiniam buvimui? Mūsų niekas nemoko džiaugtis tuo, ką turime jau užgyvenę. Kitam pasakęs, kad gerai gyveni, taigi gali įvaryti depresiją, galvos, gal susirgai, jog taip kalbi. Keisti mūsų įpročiai ir tradicijos.“

Z.Aleksandravičiaus manymu, ūkininkai nemoka džiaugtis savo ir vaikų gyvenimu, mėgautis gera sveikata, jei ji dar yra, rūpintis savimi, palepinti save. Ir nemoka apginti savęs. Nesugeba derėtis, neturi teisinių žinių.

„Pažiūrėkime į valdininkus, kai kurie ir sagos neužsisega, nepasitarę su teisininku. O ūkio savininkas bijo į rankas paimti teisės kodeksus, bijo prabilti apie savo teises. Bendrauja su trąšų, chemikalų tiekėjais, su grūdų supirkėjais, ir vis prašytojo poza. Ūkininkui reikia įgauti savigarbos, kad jis yra toks pat verslininkas, užsidirbantis sau ir kitiems žmonėms pragyvenimui, o ne išmaldų kaulytojas. Negaliu atsistebėti: nė viena Lietuvos žemdirbių organizacija neturi savo juristo. Ar jis šiandien neturėtų ką veikti?“ – Zigmas pripažįsta, kad dėl tokių ūkininkams gyvenimą gadinančių ir sunkinančių dalykų jam skauda širdį.

Pasak Z.Aleksandravičiaus, dar viena aktuali šiandienė problema – žemdirbų organizacijų santykiai su valdžia ir tarpusavyje, lyderių pozicijos. „Nesibaigiantis karas, kovotojo poza. Atrodo, kad kitokios veiklos išraiškos tie žmonės nepripažįsta. Esu stebėjęs, kaip jie elgiasi tarptautiniuose forumuose. Užsienio kalbų nesupranta, su kolegomis nebendrauja, dar suspėja su lietuviais tarpusavyje susivaidyti.

Šiaip ar taip svarstysi, ūkininkui reikia bendrauti ir bendradarbiauti, kad jis parduotų tai, ką turi užauginęs. Vadinasi, tas, besiaikštydamas, rodydamas savo smarkumą, kaprizus, rimto reikalo nenori išspręsti, o tik parodyti, kad bando spręsti. Rodo save, nori įtikinti esąs reikšmingas“, – dėstė savo poziciją pašnekovas.

Valdžioje ir politikoje, anot ūkininko, svarbu, kad būtų išklausomos ir priimamos įvairios nuomonės, neatstumiami kitaminčiai. Lietuvoje, deja, tai tebėra problema, trukdanti įsibėgėti pozityviems darbams.

O ką kupiškėnas ūkininkas mano apie visiems smegenis įkaitinusius naujus mokesčių įstatymus, naują Žemės ūkio ministerijos valdžią?

Zigmas šelmiškai šypsosi: „Atsimenu tokią valdžią, kuri nepakentė jokios kritiškos minties, prisileido tik pataikaujančiuosius. Rezultatai akivaizdūs – mąstyti žmogui niekada nekenkia.

Išlaikyti savo valdžią ūkininkams teks, niekur nedings. Žinoma, priiminėti virstant kūliais naktimis tuos įstatymus nevertėjo, reikėjo pasitarti su visuomene. Ir su mumis. Nereikėtų dabar tų įstatymų taisyti. Šiaip man patinka kalbantieji tiesą, nelaikantieji kitų kvaileliais.

Dirbantieji skaidriai, be veidmainystės“, – sakė garbus kupiškėnas žemdirbys.