Oskaro Koršunovo kvietimu žymus režisierius E.Lacascade'as Oskaro Koršunovo teatre (OKT) teatre stato A.Čechovo „Dėdę Vanią“. Atrinkęs aktorius iš O.Koršunovo trupės (Vaidotas
Martinaitis, Rasa Samuolytė, Dainius Gavenonis, Airida Gintautaitė),
Vilniaus mažojo teatro aktorių (Gediminas Girdvainis ir Arvydas Dapšys) ir
jaunųjų Rimo Tumino auklėtinių (Irina Lavrinovič ir Tomas Rinkūnas, Aurelija
Tamulytė, Paulius Tamolė ir Jonas Verseckas) režisierius ruošia premjerą
balandžio pradžioje.
Teisę, o ne teatro studijas baigęs E.Lacascade'as, kurio spektakliai ne
kartą dalyvavo prestižinio Avinjono festivalio pagrindinėje programoje,
garsiuose tarptautiniuose teatro festivaliuose ir gastroliavo visame
pasaulyje, beveik dešimtmetį vadovavo Normandijos nacionaliniam dramos
centrui, o dabar yra laisvai samdomas režisierius.
Lrytas.lt - pokalbis su išskirtiniu svečiu Lietuvoje apie A.Čechovą,
globalėjančią Europą ir naują menininko statusą joje.
***
- Suteikėte progą žvilgtelėti į spektaklio repeticiją. Tačiau tai, ką
matėme, priminė žaidimą, o ne įprastą teksto skaitymą.
- Tai buvo improvizacija. Ketvirto veiksmo pradžia. Stengėmės suprasti, kaip
ketvirtajame veiksme pratęsiamas trečias veiksmas. Žinoma, tai kartu ir
žaidimas su aktoriais, tam tikras kodas, ritualas, reikalingas, kad galėtume
parodyti tą visą judėjimą, šurmulį, vykstantį namuose prieš Serebriakovų
išvykimą. Ir po truputį prie viso to prijungiame tekstą.
- Ar susikalbate su lietuvių aktoriais?
- Tikiuosi, kad taip. Toks yra mano tikslas. Šis darbas su lietuvių
aktoriais yra panašus į bet kokį kitą darbą su aktoriais. Skirtumas toks,
kad jie visi yra atėję iš skirtingų mokyklų, mes kalbame skirtingomis
kalbomis ir kartu atrandame „Dėdę Vanią“, nes nei aš, nei aktoriai dar
nesame su šia pjese dirbę. Todėl turime rasti bendrą kalbą.
- Esate laikomas įdomiausiu Antono Čechovo interpretatoriumi. Ar jau yra
susiformavęs terminas „Lacascade’o Čechovas“?
- Manau, kad taip buvo sakoma, kai stačiau Prancūzijoje, Europoje. Tai
apibendrinimas. A.Čechovą matau savaip, mėginu dirbti su tekstu, ieškodamas
atgarsio dabartyje. Kaskart dirbdamas su A.Čechovu tą dariau, nes mane
sujaudindavo jo istorijos, situacijos. Mačiau jose bendrumų su savo
asmeniniu gyvenimu ar apie mane besisukančių žmonių gyvenimais. Būtent dėl to
atgarsio statau A.Čechovą ir tą darau savo stiliumi. Šis spektaklis
ypatingas, nes tai „Girinio“ ir „Dėdės Vanios“ junginys - variacijos „Dėdės
Vanios“ tema.
- Kadangi esate prancūzas, statantis rusų klasiką Lietuvoje, ne kalba jums
svarbiausia. Kas tuomet svarbiausia scenoje?
- Svarbiausia čia yra situacijos, su kuriomis susiduria aktoriai, kaip jie
pasinaudoja tomis situacijomis tam, kad papasakotų asmeninius, intymius
dalykus. Kalba ir tekstas yra sudėtinės spektaklio dalys, tokios pat kaip
apšvietimas, aktoriai, dekoracijos. Tačiau tai tik viena iš dalių, o ne pati
svarbiausia. Visa ko esmė yra situacijų studijavimas, nagrinėjimas.
A.Čechovo tekstai yra universalūs, aš su jais dirbu Lietuvoje, bet galiu
dirbti ir Prancūzijoje. W.Shakespeare’ą galima statyti ir Lietuvoje, nebūtina
tai daryti Anglijoje. Juolab, kad šiandien Europos kultūrai yra svarbus toks
maišymasis: aktoriai - vienos tautybės, tekstas - kitos, o režisierius -
dar kitos. Kodėl gi ne? Dar iš kitų šalių yra apšvietėjas ir dekoratorius.
Iš to išauga kultūrinė Europa.
Kol kas tokia Europa neegzistuoja ar gyvena savo pirmąsias dienas.
Apie tai daug mąstoma, diskutuojama, tačiau realiai tokia sistema veikia tik ekonomikoje.
Taip pat man yra svarbus pats A.Čechovo tekstas, nes tuo metu kūrė ir
Konstantinis Stanislavskis, ir Vsevolodas Mejerholdas. Tai dabartinių
Europos režisierių ištakos, todėl man įdomu į jas grįžti.
- Ar matėte Eimunto Nekrošiaus „Dėdės Vanios“ pastatymą. Kritikai mato jūsų
ir lietuvių režisieriaus braižo panašumų.
- Ne, nemačiau, bet E.Nekrošių buvau pasikvietęs dirbti pas save į teatrą
Prancūzijoje. Ten jis parodė „Hamletą“ ir „Makbetą“. Man labai patiko šie
spektakliai, jo stilius yra įdomus. Šiandien E.Nekrošius yra svarbus
Europoje. Gerbiu jį kaip žmogų.
- Esate susipažinęs su lietuvių teatru? Kaip jis atrodo tarptautinėje
scenoje?
- Sunku įvertinti kūrinio kokybę iš žiniasklaidos aido. Pažįstu mažai
lietuvių režisierių - tik E.Nekrošių ir O.Koršunovą. Jie yra pasaulinio
garso režisieriai, jų darbai turi tarptautinį pripažinimą, ir man teko juos
matyti. Tačiau tikriausiai yra labai gerų kūrinių, kurių aš nežinau.
Todėl galiu kalbėti tik apie E.Nekrošiaus ar O.Koršunovo teatrą, bet ne apie
Lietuvos teatrą.
- Kaip atsidūrėte Lietuvoje?
- Labai paprastai. Buvau pasikvietęs O.Koršunovą į savo teatrą, o jo komanda
mane jau seniai kvietė atvažiuoti padirbėti čia. Kadangi turėjau truputį
laisvo laiko, atvažiavau čia. OKT komanda man pasiūlė dvidešimt aktorių, po
atrankos jų liko dešimt. Su jais ir pradėjome dirbti.
Man įdomu keliauti po Europą, dirbti su kitų šalių aktoriais. Esu daug
padaręs Prancūzijoje, todėl dabar noriu išvykti ir ne tik rodyti savo
spektaklius, kurie jau 25 metus rodomi visame pasaulyje, bet ir dirbti
su aktoriais užsienyje. Tai prancūzų režisieriams yra neįprasta, nes
Prancūzijoje jiems yra sudarytos puikios sąlygos dirbti.
Taigi nebuvome linkę daug važinėti, o šiais laikais atsirado poreikis
bendrauti su režisieriais ir aktoriais iš kitų šalių. Tam, kad kartu
sukurtume tinklus, kuriais galėtų bendrauti skirtingose pusėse esantys
kūrėjai, kad įtvirtintume Europos menininko, režisieriaus, aktoriaus
statusą. Manau, tai neatidėliotina.
Režisieriai visuomet keliaudavo po užsienį, tačiau dabar tai dar svarbiau
nei anksčiau. Mums teks kartu priešintis galingajai ekonomikai, kur nauda,
pelnas kelia tikrą pavojų teatrinei kūrybai. Europos režisieriai privalo
keliauti, bendrauti ir dalintis savo praktika.
- Ką laisvai samdomas režisierius veikia, kai nestato spektaklių?
- Man atrodo, kad aš visą laiką dirbu. Rengiu projektus. Mąstau apie
politinius, ekonominius dalykus, apie tai, ar galima sukurti darbui kitokio
pobūdžio instituciją nei ta, kuri egzistuoja dabar. Skaitau įvairius
teatrinius tekstus ir galvoju, ką galėčiau pastatyti per ateinančius
mėnesius. O kai turiu laiko – nieko neveikiu. Keliauju, būnu su šeima,
draugais. Visai neblogai išsiverčiu be teatro.
***
Pokalbį vertė Veronika Kubiliūtė.