Virbališkių moterys nepavargsta mokytis

Taip sako Lietuvos ūkininkių draugijos Kupiškio „Sodžiaus“ centro koordinatorė Palmira Penkauskienė. Ir omenyje ji turi nediduką draugijos Virbališkių skyrių.

Skyrius tikrai nedidukas – tik devynios narės. Susibūrė krūvon 2001-aisiais. Pati gyvenvietė nedidelė, graži vieta prie Kupiškio marių, gal kokie 6 km nuo rajono centro. Tokie Virbališkių apylinkių privalumai. Nėra ten stambių ūkių ar kokių – išskirtinių kaimiškų amatų centrų. Bet vietos ūkininkių skyrius, anot koordinatorės, išskirtinis.

„Visos moterys iniciatyvios, visos aktyvios. Ir moka, ir mokosi, niekada nesiteisina, kad laiko pristigo, kad nenori kur nors vykti ar dalyvauti. Jų vadovė Vilija Vilkienė sugeba visas sudominti neformaliomis idėjomis“, – tikina Palmira.

Tokiam požiūriui pritaria ir draugijos Virbališkių skyriaus narė Birutė Dešriuvienė. Pasak virbališkietės, būtent ūkininkės sudarė branduolį, kai prieš bene ketverius metus buvo sumanyta organizuoti moterų vokalinį ansamblį.

Apsižiūrėjo vietos žmonės, kad jau visur veikia kaimo bendruomenės, o Virbališkiai atsilieka. Suburti žmones vėl ėmėsi aktyviausios ūkininkės. Bendruomenė veikti pradėjo praėjusių metų rudenį. Čia pirmuoju smuiku vėl griežia draugijos branduolys.

Pati Vilija nelinkusi savintis visų iniciatyvų laurų. Pasak moters, taip dažnai susiklosto netyčia. „Gal panašiai mąsto daugelis, o aš tik garsiai tai pasakau, toks mano ir nuopelnas. Atsimenu, sugalvojome, kad reikia ūkininkes suburti. Ėjome per kiemus, beldėmės į duris. Ir mums sakė: „Ką jūs ten darysite, bandeles kepsite? Kad ir kepsime, svarbu, kad tas kepimas ir tos bandelės gali būti įvairios, to galima mokytis. Mūsų draugija tam ir yra, kad smalsioms moterims padėtų pamatyti, kas gero yra kaimynystėje, aplinkui, visai greta ar kitoje šalyje. Uždaram žmogui, niekuo nesidominčiam ar pritinginčiam, gal ir užtenka to, ko jį mokytojai ar tėvai išmokė. Mums to neužtenka“, - tikino energinga virbališkiečių vadovė.

Skyriaus moterys kartu su kitomis ūkininkėmis besibaigiančios žiemos laisvadienius leidžia rankdarbių – veltų papuošalų, vėlimo technikos, šilkografijos, šiaudelių pynimo – kursuose.

Anksčiau, dar rudenį, bent keliskart važinėjo į Anykščius, kur dalyvavo duonos kepimo, advento valgių gaminimo edukacinėse programose. Moterys kvietėsi žolininką, gydytoją, psichologą, kad papasakotų apie mitybos, sveiko gyvenimo būdo, asmeninės psichoterapijos ypatumus.

„Sodžiaus“ centro koordinatorė P.Penkauskienė, pasakodama apie virbališkietes, akcentavo vieną jų bruožą – gebėjimą šeimininkauti.

„Kas dabar nemoka kepti, virti, serviruoti? Gausu patarimų įvairiuose leidiniuose, internete, vyksta specialios laidos ir virėjų varžytuvės per televizijų kanalus. Atrodo, visi persisotinę tų receptų. O nuvažiuokite pas virbališkietes, paragaukite, ką jos sukūrusios, ir seilė ištįs, žandikaulis atvips iš nuostabos. Štai Vilijos obuolių pyragas – ar tokį nusipirksi prekybos centre?“

Palmira nė kiek neperdėjo. Vilijos pyragą ragavome, aikčiojome, žiūrinėjome, uostėme, maigėme – tikrai ne toks, kokį pačiai galima išsikepti, perskaičius receptą moteriškame žurnale.

Ir Vilija šypsojosi, bet neslėpė, kad visiems savo gaminiams turinti po mažą paslaptėlę. Kartais ją pasako, o kartais ir ne.

„Taip vieną kartą mane „išdūrė“. Pasakė receptą viena pažįstama ir labai griežtai prisakė tešlą kepiniui minkyti vieną valandą. Nė minutės mažiau. Taip ir patikėjau. Minkau minkau namuose, karštis išpylė, rankas atėmė. Šaukiuos namiškių, kiek man dar minučių liko, nebeatgaunu dvasios. Sutikau kitądien tą pažįstamą, jau iš tolo šypsosi, ar gerai sekėsi minkyti. Mat pajuokavo, patikrino, ar turiu sveikos nuovokos“, - dabar Viliją juokas ima iš šeimininkavimo pradžios.

Sako, įvairių gudrybių pasimokanti iš draugių, kaimynių, iš senovinio šeimininkavimo. Neseniai pramoko iš šakietės bičiulės gaminti keptą sūrį su įvairiais prieskoniais. Receptą išdalijo savo draugėms, tos džiaugiasi.

Pasak B.Dešriuvienės, Virbališkiuose ir kitos moterys – išradingos šeimininkės. Onutė Naujikienė buvusi gera šeimininkė, viską moka, Violeta Ribakovienė kepa puikius pyragus, Nila Vaitiekūnienė – mišrainių meistrė. Pati Birutė pavaišino savo keptomis spurgomis. Sunku buvo patikėti, kad jos keptos taukuose.

Vilija pademonstravo ir savo mėsišką patiekalą – lašiniuotį. Tai būtų lyg ir didelis skilandis, tik kad pagamintas iš sumaltų lašinių, šiek tiek liesos kiaulienos, dar pagardinus karčiaisiais, kvepiančiaisiais pipirais, česnaku, druska. Visa masė sukišta į kiaulės akląją žarną, tarmiškai vadinamą vienuogalą. Visas gaminys rūkytas žalio alksnio medžiu gerą savaitę.

„Tikrai senovinis valgis. Laikydavo žmonės vasarai, šienapjūtei, javapjūtei. Nepatikėsite, kaip skanu su šviežiais agurkais, juoda duona. Net vaikai pasigardžiuodami valgo“, – pasakojo išradinga šeimininkė. Pasisiūlėme pas Viliją atvažiuoti talkon, kai tik šieną daržinėn veš... Mat prapjauti tą gerus 5 kg sveriantį lašiniuotį jau dabar būtų rizikinga, turi subręsti gaminys, o ir to darbymečio vargu ar besulauktų.

Pakalbėjome su ūkininkėmis apie etnografinius valgius, apie senojo kaimo mitybos įpročius. Palmira, užaugusi amatininko, batsiuvio šeimoje, sakė neprisimenanti, kad tada labai kaimo žmonės būtų laikęsi maitinimosi tradicijų.

„Tai dabar etnografai, etnologai viską sudėliojo į stalčiukus – esą tos tradicijos iš pagonybės, tos – krikščioniškos. O prieškario kaime, kas dar atsimena, ant stalo būdavo dedama tai, kas namuose užsilikę. Labiausiai mitybos įpročiai priklausė nuo to, ar žmogus yra amatininkas, turi atliekamą litą, ar gali nusipirkti, ko trūksta, ar šeima didelė, ar rekia nuolat spausti ir taupyti. Visi žinojo pagrindinius dalykus – Velykoms reikės kiaušinių, Kūčioms – silkės. Atsimenu, kaip mama pasakojo, ji gimusi 1892 m. Pririnkdavo miške grybų, priraugdavo statinę ir sukviesdavo kaimynus vakaroti. Tie atsinešdavo po gabalą naminės duonos iš namų, o jau grybų gaudavo darmai.“

Pasak Palmiros, sunku ir įsivaizduoti, ką dabar pasakytų sveikos mitybos šalininkai, išgirdę, kad jos tėtis mėgdavo išgerti taukų. „Tada prie miltinių blynų būdavo daromas toks sodrus padažas iš virtos sutrintos bulvės, užpiltos kiaulės taukais. Kiek tų taukų atlikdavo dubenyje, tiek tėtis jų išgerdavo. O buvo liesas, miklus“, - vaikystės pastebėjimus prisiminė ūkininkių koordinatorė.

Pašnekovė prisiminė, kad pagal mitybos įpročius neretai kaime žmonės pasišaipydavo iš keistuolių, šykštuolių. „Atrodo, Drulėnuose gyveno keli broliai senberniai. Labai taupūs, vengdavo bent litą iš kišenės paleisti, namuose neturėjo moteriškės. Tai jie pakabindavo palubėje silkę, patys susėsdavo užstalėje ir pasiėmę duonos kriaukšlį dažydavo į tą silkę.

Esą ilgam silkės užtenka. Tad žmonės ir juokdavosi, esą švęsit prie silkės kaip aniedu Drulėnuose.“

Aptarus praeitį, dabartį, išragavus virbališkiečių keptas spurgas, gardųjį pyragą, atsisveikinome iki kito ūkininkių renginio.

V.Vilkienė ir B.Dešriuvienė buvo dosnios, nepagailėjo duoti kelių savo gaminių receptų. Kad ir kitos moterys galėtų nustebinti ir nudžiuginti ne vieną ragautoją. Nes per liežuvio receptorius ateina gyvenimo džiaugsmas.

400 g sviesto ar margarino, 700 g grietinės, 5 kiaušiniai, 100 g mielių, 850 g miltų, pakelis vanilinio cukraus, 1 kg rūgščių obuolių, nutarkuotos citrinos žievelė, 0,5 kg cukraus. Išplakti kiaušinius, sudėti cukruje ištrintas mieles, sudėti grietinę. Sutarkuoti sviestą, viską išmaišyti, sudėti vanilinį cukrų, įtarkuoti citrinos žievelės. Sudėti miltus, išmaišyti. Tešlą 1 val. padėti pakilti.

Po to tešlą perskirti perpus. Nulupti ir skiltelėmis supjaustyti obuolius, juos apibarstyti cukrumi. Vieną tešlos dalį įkloti į skardą, ją prismaigstyti obuolių. Likusią teškos dalį suminkyti su cukrumi, ja užkloti nesaldintą tešlos sluoksnį su obuoliais. Kepti 30-40 min. 180 OC temperatūroje.

10 l saldaus pieno, valgomasis šaukštas citrinos rūgšties, druskos, pipirų, galima dėti vištienos prieskonių.

Pieną kaitinti iki 85 OC temperatūros. Įdėti šaukštą citrinos rūgšties. Kai pieną sutrauks, išgriebti susidariusią varškę, sudėti į sūrmaišį, palaikyti apie tris valandas paslėgus. Įtrinti druska, pipirais, galima ir kitais patinkančiais prieskoniais. Palaikyti parą. Kišti į orkaitę ir kepti apie pusę valandos.

0,5 litro pieno, 5 kiaušinių tryniai, 100 g mielių, šaukštelis druskos, stiklinė rūgpienio,100 g sviesto, apie 400 g miltų, 50 g degtinės arba spirito. Mieles ištrinti su šaukštu cukraus, pieną pašildyti, sumaišyti su mielėmis, pridėti miltų. Tešla turi būti grietinės tirštumo. Apibarstyti miltais. Palikti pakilti. Kai tešla pakils, sudėti likusius produktus. Minkyti, kol nebelips prie rankų. Formuoti spurgas ir dėti į labai įkaitintus taukus. Svarbu atsiminti: kad spurgos neprisigertų taukų, į tešlą minkant reikia įpilti 50 g degtinės arba spirito.